Šėtoje pirmoji parapinė mokykla buvo įkurta dar 1777 m. Perėjusi ilgą rusinimo etapą, tapo lietuviškąja mokykla. Lietuviškos pradinės mokyklos įkūrimas 1916 m. siejamas su lietuviškai nusiteikusio ir švietimo reikalams pasišventusio kunigo Jurgio Tilvyčio atsikėlimu į Šėtą.
Vienas svarbiausių įvykių Šėtos miestelio istorijoje buvo 1918 m. gruodžio pradžioje įkurta ,,Saulės“ draugijos progimnazija. Steigiant progimnaziją ypač daug nusipelnė klebonas Jurgis Tilvytis ir kiek vėliau į Šėtą atkeltas vikaras Feliksas Kapočius. Progimnazija įsikūrė parapijos namuose, o pirmuoju mokyklos vedėju tapo Bronius Liesis. Tačiau bolševikų puolimas ir kariniai veiksmai mokyklos darbą kuriam laikui nutraukė.
Po kelerių metų, pagausėjus mokinių skaičiui, buvo susirūpinta naujo progimnazijos pastato statyba. 1928 m. buvo paskirtas sklypas, bet, deja, mokykla taip ir liko nepastatyta, o progimnazija veikė bažnyčios komiteto pastate, kuriame buvo 6 kambariai ir virtuvė.
1936 m. Šėtos vidurinei mokyklai suteiktas valstybinės progimnazijos vardas. Kadangi mokykla bendrabučio neturėjo, todėl toli nuo jos gyvenantys mokiniai gyvendavo pas miestelio gyventojus.
Nepriklausomos Lietuvos metais Šėtoje veikė net keletas mokyklų: tęsė darbą lietuviška pradinė mokykla, 1918 m. pabaigoje įkurta progimnazija, 1924 m. buvo įsteigta ir kaip atskiras vienetas veikė žydų pradinė mokykla, o 1926/27 m.m. ir net lenkiška pradinė mokykla.
Tarpukario laikų mokytojams buvo sunku dirbti pradinėse klasės, nes daugelis mokinių silpnai mokėjo lietuvių kalbą. 1931/32 m. inspektoriaus J. Rusecko mokyklos lankymo akte nurodoma, kad trečdalis pirmojo skyriaus vaikų namuose nekalba lietuviškai, todėl jie klasės daiktų nemoka pavadinti lietuviškai. Pagal gimtąją kalbą iš 95 mokyklą lankančių mokinių tik 51 mokinys gimtąja kalba laikė lietuvių kalbą. Pradinės mokyklos istorijai buvo itin reikšmingi 1935 metai, kai buvo pastatytas naujas pastatas Ramygalos gatvėje. Jame buvo įrengti ir trys butai mokytojams. Beje jis tebestovi ir šiandien. 1936 m. įvykdžius pradžios mokyklų reformą, Šėtos pradinė mokykla irgi tapo šešių skyrių mokykla, kurioje mokėsi 185 mokiniai.
Šėtos progimnazijos mokiniai turėjo elgtis pagal gana griežtas taisykles. Štai keletas iš jų: 1) mokykloje ir už mokyklos sienų mokiniai dėvi Švietimo ministerijos jiems nustatytą uniformą; 2) mokinys privalo būti darbštus, drausmingas, švarus, mandagus, tvarkingas ir kitiems rodyti gerą pavyzdį; 3) mokiniai nenaikina mokyklos turto, nelaužo medelių, nekankina gyvulėlių bei paukščių, bet visur ir visuomet globoja; 4) mokiniai nerūko ir negeria alkoholinių gėrimų; 5) mergaitės plaukus kasdien šukuoja ir pina į kasas, o berniukai – kerpa trumpai; 6) mokiniai vaikščioti gali nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 1 d. iki 20 val., nuo lapkričio 1 d. iki balandžio 1 d. iki 19 val., o nuo balandžio 1 d. iki mokslo metų pabaigos iki 21 val.; 7) visi mokiniai šventadieniais lanko jiems paskirtas pamaldas.
Ramų ir savas tradicijas turintį mokyklos darbą nutraukė Sovietų Sąjungos okupacija ir II pasaulinis karas. 1941 m. birželio mėn., vykstant karo veiksmams, Šėtos miestelio gaisro metu sudegė ir mokykla.
1941/42 mokslo metus mokykla pradėjo išnaikintos žydų bendruomenės maldos namuose – sinagogoje. Nacių okupacijos metais mokiniai mokėsi beveik be vadovėlių, todėl mokytojai dėstydavo, o mokiniai kai ką užsirašydavo. Klasės buvo didelės. Žemesnėse klasės mokinių skaičius buvo net iki 50.
Antrosios sovietų okupacijos metais Šėtos progimnazija pradėjo dirbti 1944 m. spalio 2 d. 1949/50 metais prijungus prie jos pradinę mokyklą, ji jau tapo pilna gimnazija ir pagal sovietinę sistemą oficialiai pavadinta Šėtos vidurine mokykla.
Augant klasių skaičiui, didėjo ir mokyklos pedagogų kolektyvas, tačiau dėl itin nepalankaus politinio režimo ir sunkių materialinių sąlygų vyko ir didelė jų kaita. Kaip liudija išlikę 1952 metų pedagogų tarybos posėdžių protokolai, visų mokytojų atžvilgiu buvo taikomi labai griežti reikalavimai. Jie be direktoriaus leidimo negalėjo išvykti iš mokyklos. Išvykti iš miestelio, netgi neturint pamokų, galima buvo tik gavus raštišką direktoriaus leidimą.
Po J. Stalino mirties 1953 m. mokykloje, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, atmosfera sušvelnėjo. Mokykloje veikė spaliukų, pionierių ir komjaunimo organizacijos. Pionierių organizacijos veikla buvo gerai vertinama už ryšių su žuvusių sovietinių karių giminėmis palaikymą. Nuo 8 dešimtmečio vidurio mokykla garsėjo kraštotyros darbais ir istorijos mokytojos J. Butkutės iniciatyva 1985 m. įkurtu muziejumi, gerai paruoštais fizikais bei sportininkais.
1978 metais mokykla persikelia į naujas ir erdvias patalpas, kuriose kartu jau mokosi ir pradinių klasių mokiniai. Ateina dirbti jauni ir energingi mokytojai, vadovaujami direktoriaus Rimanto Korniko.
Šėtos vidurinėje mokykloje visada buvo mokytojų, kurie žavėdavo vaikus savo nuoširdumu, energija, kūrybiškumu. Daugelis jų tapo pavyzdžiu savo mokiniams, kurie taip pat pasirinko šią profesiją. Nuo 1997 metų direktore dirbusi Antanida Likšienė taip pat yra šios mokyklos auklėtinė. 2010 metais mokyklai iškilmingai suteiktas Šėtos gimnazijos vardas.
Išsamią Šėtos vidurinės mokyklos istoriją rasite čia >>>
Visas Šėtos mokyklos abiturientų laidų nuotraukas ir sąrašus rasite čia >>>
Audronė Pečiulytė, istorijos mokytoja ekspertė
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |
 |