Į pradžią
Svetainės struktūra
Versija neįgaliesiems
Paieška

Artėjančio mūsų gimnazijos šimtmečio proga atnaujinama mūsų svetainė! Visus pastebėjimus galite palikti kairiajame kampe esančiame laukelyje.

ATSIMINIMAI, KURIE PALIEČIA KIEKVIENO ŠIRDĮ

IMG_6636

Birželio 14-oji – mūsų tautos išgyvenimų ir skaudžių prisiminimų diena, kuri paliečia kiekvieno širdį. Netradicinė pamoka ,,Vaikų žaislai tremtyje“, skirta šiai dienai paminėti ir atsiminimų skaitymas vyko ir Šėtos gimnazijoje. Istorijos mokytojos Audronės Pečiulytės priminti faktai ir skaičiai privertė suklusti ne vieną dalyvį. III gimnazinės klasės merginų skaitytos ištraukos iš knygelės ,,Mažo miestelio sovietų okupacijos laikų patirtys“, kurią parengė ir išleido istorijos mokytoja ekspertė Audronė Pečiulytė ir buvusi gimnazijos dierktorė Antanida Likšienė, priminė apie Šėtos krašto ištremtų šeimų likimus. Iš Šėtos valsčiaus į Sibirą buvo ištremtos net 95 šeimos – 353 žmonės. Ypatingojo archyvo bylos atskleidė kuo sovietų valdžia kaltino tremiamus mūsų kraštiečius, kaip susiklostė jų likimas. Tik prisiliesdami prie konkrečių šeimų likimų galime suprasti to laikmečio tragizmą ir žmonių dvasios stiprybę.

Gimnazijos fojė surengta žaislų parodėlė, kurią paruošė 5-6 klasių mokiniai savo gamintomis skudurinėmis lėlėmis, pieštais meškučiais ir moliniais gyvūnėliais, bylojo mokiniams apie to meto vaikystę. Dailės mokytoja Gintarė Boreišienė prieš supažindinat vaikus su projektėliu, mokiniams pateikė ištraukas iš atsiminimų apie žaislus tremtyje. Mokiniai skaitė ir atradę, kokiais žaislais žaidė vaikai, pabandė patys juos pagaminti ar nupiešti. Netradicinės pamokos metu, gimnazijos bendruomenė klausėsi mokytojos pasakojimo ir susipažino su žaislais. Įdomaiausia buvo tai, kad apie savo vaikystę tremtyje pasidalino Antanida Likšienė, kuri buvo tremtyje gimusi mergaitė. Jos vaikystės atsiminimuose – medinės iš pagaliukų lėlės, kurias ji rengdavo gėlių žiedais ar lapais, o kai įsisukdavo į mamos medžiagų skiautes, papuošdavo ir jomis.

Minėjimą pabaigėme tylos minute, kuria pagerbėme visus žuvusius ir negrįžusius į gimatąjį kraštą. Gyva istorijos pamoka, kuri bent trumpam privertė suklusti mažą ir didelį, galbūt net ir pergalvoti savo vertybes ir tai ką turime, o kartais neįvertiname.

Taip ir norisi sakyti – pasakokime, klausykime, girdėkime ir išsaugokime tai ateities kartoms….

Gintarė Boreišienė

 

Blog Attachment
Atgal