gim_virselis1

ŠĖTOS MIESTELIO ISTORIJA

ŠĖTA – TURTINGAS ISTORIJA MIESTELIS

 

Šėtos įkūrimo data laikomi 1362-ieji metai. Livonijos ordino surengto žygio į vidurio Lietuvą metu buvo paminėtas vadinamasis šventas kaimas Šates (Sethen). Tačiau miestelio pavadinimo kilmė yra neaiški. Per Šėtą teka Nevėžio intakas Obelis. Pirmoji katalikų bažnyčia miestelyje buvo pastatyta 1499 metais Šėtos savininko Bagdono Petkevičiaus ir Stepono Kuncevičiaus iniciatyva. Pagal senumą tai trečioji bažnyčia Kėdainių rajone (po Kėdainių Šv. Jurgio ir Krakių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčių).  XVI a. pabaigoje Šėtos bajorai pasidavė reformacijos įtakai ir bažnyčią perdavė evangelikams reformatams. Pastariesiems bažnyčia priklausė iki XVII a. pradžios. 1680 metais Šėtos klebonas Motiejus Juozapas Ancuta pastatė naują medinę bažnyčią, nes XVII amžiaus vidurio karų su Švedija metu visas miestelis su bažnyčia sudegė.

XVIII amžiuje Šėta palaipsniui plėtėsi, joje apsigyveno žydų bendruomenė. 1766 metais Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis suteikė privilegiją Šėtos žydams statytis sinagogą. Kad Šėtos, kaip prekybos centro vaidmuo išaugo, liudija 1781 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto Poniatovskio privilegija, kuria leidžiama Šėtos miestelyje du kartus per metus organizuoti 3 dienų prekymečius. Turgūs pagal tą pačią privilegiją būdavo pradėti organizuoti kiekvieną antradienį. Ši turgaus tradicija išliko iki pat XX amžiaus pradžios.

Šėtos švietimo srityje itin svarbūs 1777 metai – parapinės mokyklos įkūrimas. Joje mokėsi 35 mokiniai – 21 šlėktos, 14 miestelėnų bei kitų gyventojų sluoksnių vaikai. Pagal įkūrimo datą Šėtos mokykla – trečioji Kėdainių rajone (po Kėdainių ir Krakių).   XVIII amžiaus pabaigoje Šėtoje pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia. Tiksli jos pastatymo data dar nėra nustatyta, nes istoriniai šaltiniai pateikia skirtingas datas – 1772-1782 metai ir 1799 metai. 1900 metais klebono Juozapo Sakalausko rūpesčiu ir parapijiečių aukomis bažnyčia buvo padidinta: pristatyta zakristija, iškilo aukštas bokštas, bažnyčios stogas apdengtas cinkuota skarda. Taip ji įgavo dabartinę išvaizdą.  Reikšmingiausias XIX a. pirmosios pusės statinys, turintis meninę vertę ir šiandien, yra kapinių koplyčia. Ji pastatyta 1824 metais aukščiausioje kapinių vietoje kaip dvarininkų Veličkų mauzoliejus. Nuo daugelio kitų ji skiriasi tuo, kas yra be rūsio, tačiau vakariniame gale su kolumbariumu aštuoniolikai karstų.

Šėtos miestelio ir jo gyventojų neaplenkė ir per šalį nuvilniję XIX amžiaus sukilimai prieš carinę Rusiją. Ypač aktyviai šėtiškiai dalyvavo 1863 metų sukilime. Po sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, į knygnešių gretas aktyviai įsijungė Šėtos valsčiuje Pauliukų kaime gyvenęs knygnešys Matas Keliauskas ( 1875-1962 m.).

1897 metų surašymo duomenimis Šėtoje gyveno 1670 žmonių, iš jų 1135 – žydai. Miestelyje veikė Mitėniškių dvaro savininko Juozapo Montvilos įkurta audėjų mokykla „Birutė“ ir paskolos kasa valstiečiams, o nuo 1882 metų veikė vaistinė ir felčerių punktas.

   1918 metų lapkritį Šėtoje įsikūrė parapinis komitetas, kuriam vadovavo kunigas Jurgis Tilvytis. Tų pačių metų pabaigoje buvo nutarta miestelyje įkurti „Saulės“ draugijos Šėtos progimnaziją. 1919 metų vasario 11-ąją dieną prie Šėtos vyko labai svarbios lietuvių kautynės su bolševikais, kurių metu pastarieji buvo sutriuškinti. Kautynių vietoje 1928 metais kariams savanoriams buvo pastatytas paminklas. Iš Šėtos miestelio ir jo apylinkių savanoriais ginti Lietuvos išėjo 20 vyrų.

Pagal 1923 m. visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą Šėtos valsčiui priklausė 99 gyvenvietės (kaimai, viensėdžiai ir dvarai), 956 ūkiai, kuriuose gyveno 6614 žmonių. Šėtos miestelyje – 877 gyventojai. Miestelis turėjo valsčiaus teises

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Šėtoje jau buvo akmenimis grįstų gatvių, šaligatvių, turgaus aikštė, buvo per 140 gyvenamųjų namų. Be lietuvių, gyveno apie 350 žydų. Parduotuvių buvo net 73, keletas aludžių, arbatinių, batų dirbtuvė, senelių priglauda, du malūnai, lentpjūvė. 1939 metais miestelyje pradėjo veikti viena didžiausių sūrinių Lietuvoje.

   Antrojo pasaulinio karo metais Šėtos, taip pat ir Pagirių,  miesteliai buvo beveik sudeginti. Šėtos miestelio žydai buvo išvaryti į Kėdainius, kur 1941 metų rugpjūčio 28 dieną kartu su Žeimių ir Kėdainių miesto žydais sušaudyti. Jų maldos namuose – sinagogoje, buvo įkurta vidurinė mokykla, o pradinė mokykla buvo išlikusiame pastate Ramygalos gatvėje.

 Pokariu Šėtos apylinkėse vyko aktyvi partizaninė kova. Daug Šėtos ir Pagirių krašto nekaltų žmonių buvo ištremta. Jau 1947 metais valstiečius prievarta pradėjo varyti į steigiamą kolūkį. Šėtos apylinkėse sukurti 4 nedideli kolūkiai 1949 metais buvo sujungti į vieną, vadintą Šėtos kolūkiu.

Miestelis tapo jo centru. Šiuolaikinį vaizdą Šėtos miestelis, kaip kolūkio ir apylinkės centras, įgavo 9-ajame dešimtmetyje, kai buvo baigti statyti pagrindiniai visuomeninės paskirties pastatai. 1978 metais miestelio centre duris atvėrė nauja vidurinė mokykla, zoniniai kultūros namai, prekybos centras, ambulatorija, vaikų darželis.

Ypatingai garsėjo Šėtos vaistinė, kurioje dirbo farmacininkai Vytautas ir Eugenija Inokaičiai. Didžiausia miestelio įmonė, kurioje sovietmečiu dirbo daugiausiai žmonių ir kuri buvo žinoma visoje Lietuvoje – tai Šėtos sviesto ir sūrių gamykla.

   Atgimimo metais buvo aktyvi Sąjūdžio veikla, atstatyti paminklai kovotojams su bolševikais, partizanams, tremtiniams.

2002 m. patvirtintas Šėtos herbas. 2010 m. Šėtos vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos vardas. Miestelio istorija išsamiai aprašyta net keturiuose leidiniuose, kurių iniciatorius ar bendraautorius yra mūsų kraštietis istorikas Stanislovas Stašaitis: Šėtos vidurinė mokykla; Šėtos Šv. Trejybės bažnyčia; Šėtai – 640 m.;  Šėtos kapinės; Šėtos miestelio kapinės; Kraštiečiai; Mažo miestelio gyventojų sovietų okupacijos laikų patirtys.

Tai kuo mes galime didžiuotis?

  • Šėtos miestelis (1362 m.) 10-čia metų anksčiau paminėtas negu Kėdainiai;
  • Trečia pagal senumą (1499 m.) parapija po Kėdainių ir Krakių;
  • Vienas iš trijų paminklų Baro konfederatams ( kiti du stovi Žeimiuose ir Vepriuose),
  • Viena iš trijų kapinių koplyčių Lietuvoje (Vilniuje ir Šalčininkuose) be rūsio su kolumbariumu;
  • Trečia pagal senumą ( 1777 m.) rajone mokykla po Krakių ir Kėdainių;
  • 1919 m. vasario 11 d. ties Šėta laimėtos labai svarbios visai Lietuvai lietuvių kautynės su bolševikais;
  • 1939 m. pastatyta viena didžiausių pieninių tuometinėje Lietuvoje;
  • Sovietmečiu Šėtoje veikė garsiausia Kėdainių rajono vaistinė su ten dirbusiais vaistininkais Inokaičiais;
  • Daugiausia leidinių apie Šėtos kraštą: mokykla, bažnyčia, miestelis, kapinės, kraštiečiai, tremtiniai.

 

 

stendas1 stendas2 stendas3

 

setos-kataliku-baznycios-valdos-1868-m

Šėtos katalikų bažnyčiosvaldų planas 1868 m.

setos-planas-1817-m

Šėtos miestelio planas 1817 m.

 

setos-planas-xix-pabaiga

Šėtos miestelio planas XIX amžiaus pabaiga

 

 


 

1863-1864 M. SUKILIMAS IR ŠĖTA

2003m. lapkričio 19 d. konferencijos, vykusios Kėdainių r. Šėtos vidurinėje mokykloje, medžiagą rasite čia >>>.

1863-m-sukilimas-1 1863-m-sukilimas-2

 


 

MATAS KELIAUSKAS – ŽYMIAUSIAS ŠĖTOS KRAŠTO KNYGNEŠYS

 

matas-keliauskas-2 matas-keliauskas-1
 Matas Keliauskas 1875-1962 m.   Matas Keliauskas su žmona Juziefa ir dukra Ona

 

M. Keliausko gyvenimo aprašymą rasite čia >>>.

Leidinį apie M. Keliauską rasite čia  >>>.

 


 

ŠĖTOS ŠVČ. TREJYBĖS BAŽNYČIA

 

setos-svc-trejybes-baznycia

 

Leidinį apie Šėtos Švč. Trejybės bažnyčią rasite čia  >>>.

Filmas apie  Šėtos Švč. Trejybės bažnyčią

Sukurtas dar vienas filmas. Filme pagrindinis pasakotojas pateikia istoriją apie bažnyčią ir jos praeitį. Vilius Puronas – dizaineris, dailininkas, kultūros istorikas-mėgėjas, kraštotyrininkas, Šiaulių miesto politinis ir visuomenės veikėjas. https://www.youtube.com/watch?v=Siwlqw4beYI

Informacinis filmas apie Šėtos gimnazijos muziejų ir  Stanislovo bei Juozapo Montvilų epitafijas, sukurtas Šėtos Švč. Trejybės bažnyčiai, ir saugomas Šėtos gimnazijos muziejuje.

Pasakoja istorijos mokytoja ekspertė Audronė Pečiulytė.

Tekstą iš istorijos doc. dr. Stanislovo Stašaičio knygos ,,Šėtai 640 metų.” Kėdainiai, 2002 m. skaito Robertas Skrinskas. Józef Montwiłł  2021-12-16


Šėtos Švc. Trejybės bažnyčios kunigo Roberto Skrinsko filmas apie Pavasarininkų kryžių.

 


ŠĖTOS PARAPIJOS KAPINĖS

 

01

 

Leidinį apie Šėtos parapijos kapinės rasite čia >>>.


 

JURGIS TILVYTIS – A. ŽALVARNIS

 

Jurgis Tilvytis – A. Žalvarnis – kunigas, marijonas, švietėjas, poetas, literatūros istorijoje žinomas A. Žalvarnio slapyvardžiu.

Jurgis Tilvytis gimė 1880 m. balandžio 20 d. Utenos apskrities Tauragnų valsčiaus Gaidžių kaime kuris stovėjo ant kalvos tarp miškelių ir ežerų. Visa Tilvyčių šeima linko prie knygos. Tai buvo retas atvejis tuometiniame kaime. Šeimoje dominavo optimizmas, meilė liaudies dainai, kūrybai, šviesos ir kultūros troškimas, patriotizmas. Rašytojas Teofilis Tilvytis autobiografijoje savo šeimą apibūdino taip: „visi iš mūsų buvo pakeltais sparnais, svajotojai, dainininkai, o didesnė dalis dargi rašė eilėraščius“.

Baigęs pradžios mokyklą, vidurinį mokslą eiti Jurgis išvyko į Mitaujos gimnaziją, iš kurios buvo netrukus išvarytas, nes atsisakė skaityti carą šlovinančias maldas. Išeitį iš sunkios padėties surado tėvas, pasiekęs, kad Jurgiui būtų leista tęsti mokslą Roslavlio gimnazijoje.

Dar besimokydamas gimnazijoje pradėjo rašyti eiles, o studijuodamas Kauno žemaičių kunigų seminarijoje, parengė savo rankraščių knygelę. Pirmąjį eilėraščių rinkinėlį „Dienelei brėkštant“ išleido 1909 m. Utenos Kaniešytės knygynas. 1910 m. Jurgis Tilvytis – A. Žalvarnis išleido poezijos rinkinėlius „Daujėnai“ ir „Paįstriečiai“, po poros metų – „Rūtų saujelė“, kiek vėliau išspausdino eilėraščių knygelę „Palaimintas triūsas“ bei libretą „Per skausmus į laimę“. Ir po to poeto mūzą užtemdė sunkūs kasdienybės debesys. Tik 1930 metais jis dar parengė rinkinį – „Giesmyną“.

Į kunigus Jurgis Tilytis buvo įšventintas 1903 metais. Po to vikaravo Tauragnuose, Krinčine, Pakruojyje.

Į Šėtą kunigas Jurgis Tilvytis buvo įšventintas 1916 m. Tik atvykęs ėmėsi per karą aplaužytos bažnyčios remonto, organizavo miestelio tvarkymo darbus. Ypač gerai kunigas suprato žmonių švietimo svarbą ir šį darbą dirbo noriai.

Labai energingai J. Tilvytis ėmėsi parapijos namų statybos Šėtoje, juo labiau, kad turėjo tam patirties, o darbą rado jau pradėtą. Per gana trumpą laiką pastatę didelius parapijos namus su sale ir gyvenamaisiais kambariais patarnautojams bei vargonininkams, kunigas tuoj iš valdžios išrūpino leidimą ir 1918 m. lapkričio pirmosiomis dienomis atidarė Šėtos mokyklą, kuri buvo pavadinta „Saulės draugijos Šėtos progimnazija“.

Švietimo reikalai nebuvo vienintelė veiklos sritis Šėtoje. Jis vadovavo Šėtos valsčiaus valdybai, kuri rūpinosi žmonių gerove ir buitimi: netrukus buvo suorganizuota gaisrininkų draugija, ūkininkams buvo įsteigta vartotojų bendrovė.

1922 m. J. Tilvytis atsisakė klebono pareigų Šėtoje ir, įstojęs į Marijonų broliją, persikėlė į Marijampolę.

Neeilinis žmogus buvo Jurgis Tilvytis – Žalvarnis. Reikšmingos ir jo mirties aplinkybės. Visą savo gyvenimą pašventęs tėvynei, jos žmonėms, jis ir mirė eidamas savo šventas pareigas – sakydamas laidotuvių pamokslą kapinėse. Tai buvo 1931 m. gruodžio 24-oji – Kūčios.

Jurgio Tilyčio gyvenimas nebuvo ilgas, bet labai ryškus ir prasmingas. Sušvito jis kaip meteoras Lietuvos padangėje ir staiga užgeso, neišeikvojęs savo dvasines galias ir energiją paskleisdamas ateinančių kartų širdyse. Daug jis nuveikė Lietuvos valstybės tvirtinimui, bet daugiausia – mūsų krašto jaunuomenės taurinimui, lavinimui, švietimui, kurią nenuilstamai skatino ir kvietė naujiems darbams bei siekiams.

 

1-jurgis-tilvytis

2-igaliojimas

Kunigas Jurgis Tilvytis

  Šėtos valsčiaus viršaičio

įgaliojimas kunigui

J. Tilvyčiui 1919 m.

3-jurgis-tilvytis-pareiskimas

4-paskirimas-mokytojui
 Kunigo J. Tilvyčio raštas

dėl varpo grąžinimo

Šėtos bažnyčiai 1922 m.

Vyskupo Karevičiaus raštas
dėl kunigo J. Tilvyčio
paskyrimo tikybos mokytoju
1919 m.

5-ateitininku-himnas

 

6-jadvyga-tilvytyte

 

Ateitininkų organizacijos himnas.

Kunigo J. Tilvyčio

sesuo Jadvyga Tilvytytė

7-prisiminus-j-tilvyti 8-jurgis-tilvytis

Šėtos vidurinės mokyklos

mokinės Eglės Vitavičiūtės eilėraštis

Kunigas Jurgis Tilvytis

 


 

NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ PAMINKLAS ŠĖTOJE

1918 m. vasario 16-ąją paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, dėl jos dar reikėjo kovoti su ginklais rankose. Valstybės ginti buvo pakviesti savanoriai, kurių gretose buvo daug Kėdainių krašto žmonių. Iš Šėtos miestelio ir jo apylinkių ginti Lietuvos išėjo apie 40 savanorių. 1919 m, vasario 8-11 dienomis prie Kėdainių (Taučiūnų kaime) ir Šėtos įvyko vienos svarbiausių lietuvių kautynių su bolševikais, kurių metu buvo sustabdytas jų puolimas Kauno kryptimi.

1928 m. Šėtos miestelio gyventojai, minėdami Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, pastatė paminklą Šėtos mūšiui pažymėti. Pirmosios sovietinės okupacijos metais 1940 –aisiais šis paminklas buvo apgadintas, o 1973 m. sovietų valdžia jį liepė visiškai sunaikinti. Tas darbas buvo patikėtas Šėtos kolūkio traktorininkams Antanui Vaicekauskui, Jonui Jasiūnui ir brigados darbininkui Juozui Dirsei.  Jie neskubėjo vykdyti užduoties, o tuo metu pro šalį važiavęs Antanas Dobrovolskis pasiūlė jiems paminklo nedaužyti, o čia pat vietoje užkasti. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, 1988 m. Antanas Dobrovolskis su kaimynu Antanu Čepu, rankomis atkasė paminklą ir iškėlė jį į dienos šviesą. Paminklo atstatymą ėmėsi organizuoti K. Bastys ir A. Eimontas: jis buvo nugabentas  į Kalnaberžę, kur jį restauravo, o parveržę pastatė buvusioje vietoje.

Paminklas Šėtos mūšiui paminėti  yra reikšmingas visos Lietuvos istorijai, nes nuolatos primena žmonėms, kokia kaina buvo iškovota Lietuvos valstybės laisvė ir nepriklausomybė.

 

 01-kedainiu-schema pulkininkas-juozas-sarauskas
 Lietuvių savanorių mūšio su bolševikais ties Kėdainiais schema 1919 metų vasario 8 – 9 d. Pulkininkas Juozas Šarauskas
 02-povilas-luksys  05-lietuvos-savanoriu-kapai-kedainiuose-dotnuvos-gatves-kapinese
Povilas Lukšys – pirmasis kovos lauke žuvęs savanoris Lietuvos savanorių kapai Kėdainiuose,
Dotnuvos gatvės kapinėse
03-paminklas-luksio-zuvimo-vietoje 04-paminklas-p-luksio-zuvimo-vietoje-tauciunuose
 Paminklas P.Lukšio žuvimo vietoje  Paminklas P. Lukšio žuvimo vietoje Taučiūnuose
06-setos-schema

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Lietuvių savanorių  mūšio su bolševikais ties Šėta schema 1919 metų vasario 11 d.

Pulkininkas leitenantas

Jonas Variakojis

15-lietuvos-kareivis-antanas-kruberis-islaike-ir-issaugojo-vyti 16-savanoris-a-karalius-desineje
Lietuvos savanoris Antanas Kiuberis Savanoris A Karalius  dešinėje
19-savanoris-karalius-j 20-savanoris-kasperavicius-kostas
Savanoris J. Karalius Savanoris Kostas Kasperavicius
25-savanoris-strasauskas 26-velicka-2
Savanoris Strašauskas Savanoris Feliksas Velička
17-savanoriu-medaliu-apdovanojimo-liudijimas 18-savanoriu-medaliu-apdovanojimo-liudijimo-notaro-nuorasas
Savanorio A. Karaliaus  medalio apdovanojimo liudijimas Savanorio A. Karaliaus  medalio apdovanojimo liudijimo notaro nuorašas
21-savanoris-kliokmanas-juozas 22-savanoris-skinulis-andrius-is-zeimeliu-km
Savanoris Juozas Kliokmanas Savanoris Andrius Skinulis
iš Žeimelių kaimo
23-savanoris-skinulis-jonas-su-draugu 24-savanoris-skorupskas-jonas
Savanoris Jonas Skinulis  su  draugu Savanoris Jonas Skorupskas
25-savanoris-strasauskas 26-velicka-2
Savanoris Strašauskas Savanoris Feliksas Velička
11-sajudzio-mintingas-prie-paminklo-kovoms-uz-nepriklausomybe 12-veliava-1
Sąjūdžio mintingas prie paminklo kovoms už Nepriklausomybę Valstybinės  vėliavos iškėlimas prie paminklo  2015 m.
09-1929-m-prie-setiskiu-pastatyto-paminklo 10-1989-m-setiskiai-prie-atstatomo-paminklo
1929 m. prie šėtiškių pastatyto paminklo mūšio vietoje  1989 m. šėtiškiai prie atstatomo paminklo
13-veliava-2
Valstybinės  vėliavos iškėlimas prie paminklo 2015 m.
14-veliava-3
Valstybinės  vėliavos iškėlimas prie paminklo 2015 m.

Filmas apie  Nepriklausomybės kovas Kėdainių krašte 1919 metais

 


 

 

ŠĖTOS ŽYDAI

 

Jau nedaug telikę gyvųjų amžininkų, prisimenančių senuosius tarpukario laikus. O retas kuris senolis vis dar tiksliai gali prisiminti įvykius, buvusius jų jaunystėje ar vaikystėje, nes laikas, gyvenimo randai ar džiaugsmai dažnai viską nugludina ar ištrina iš atminties. Bet nieko nėra malonesnio, kaip su tokiu, didelę gyvenimo patirtį turinčiu senoliu pasišnekėti, pasiklausyti jo pasakojimo, kuris yra gyvas ir tikras anų laikų gyvenimo atspindys. Vacys Riauba, kaip tik toks – energingas, kitais metais švęsiantis 90 metų jubiliejų šėtiškis. Visą gyvenimą pragyvenęs Šėtoje, jis smalsiam tyrinėtojui yra neįkainojamas žinių lobynas. Tad paprašytas pasidalinti žiniomis apie čia gyvenusią gausią žydų bendruomenę, maloniai sutiko.

Šėtos žydų istorijos pradžios tašku galima vadinti XVIII a. pr., kuomet randami neginčijami duomenys, kad čia gyventa žydų. Tai 1709 metų miestelio inventorius (sudarytas Šėtos klebono Motiejaus Juozapo Ancutos), kuriame išvardinti visi asmenys, besinaudojantys miestelio ir už jo ribų esančia žeme. Šiame inventoriuje paminėta ir keletas žydiškų pavardžių – iš to galima spręsti, kad žydai gyveno Šėtoje ir XVII amžiaus pabaigoje, Vėliau, Šėtoje žydų nuolat daugėjo. 1856 metais gyveno 148 judėjų tikybos gyventojai. Daugiausia jų gyveno Ramygalos gatvėje ( 24 gyvenamieji namai), Vilkmergės gatvėje (18 namų), prie Obelies upelio 3 namai, prie bažnyčios daržo 1 namas. Beveik po 40 metų – 1897 m. darytame surašyme, Šėtoje gyventojų daugumą jau sudarė žydai – iš 1670 miestelio gyventojų, 1135 jų buvo žydai.

Tarpukariu Šėtoje žydų skaičius šiek tiek sumažėjo, bet jie vis tiek sudarė daugumą miestelio gyventojų. 1919 metų surašymo duomenimis, tuo metu Šėtoje gyveno 286 katalikai ir 346 žydai. Taigi, tarpukariu, Šėta buvo žydiškas miestelis.

Žydai buvo apgyvendinę dabartinę Ramygalos gatvę, visa ji buvo nusėta mažų medinių žydų namelių, pastatytų prie pat gatvės, kadangi namas buvo ne tik gyvenamoji vieta, bet ir prekybos vieta. Žydų namai turėjo duris, įšeinančias tiesiai į gatvę. Kiemai buvo maži, kad vos arklys su vežimu įvažiuoti tilptų. Tačiau ne visi žydų namai buvo mediniai – labiau pasiturintys statėsi mūrinius vienaukščius. Tokie namai dar išlikę Kėdainių senamiestyje, tačiau Šėtoje jau nugriauti, nors palyginti dar visai nesenais, sovietinio valdymo laikais.

Išlikęs autentiškas žydų namas – durys atkreiptos į gatvę, už jų – prekybinė patalpėlė. Kairėje pusėje matomas siauras, dabar jau asfaltuotas kiemelis, kuriame tilpo arklys ir vežimas.

Žydų sklypai buvo tankiai šalia vienas kito sustatyti, visą teritoriją stengiantis kuo racionaliau užstatyti. Žydai didelių ūkių nelaikė, tik keletą vištų, kai kurie augino sodus, obelis, bet tik savo reikmėms. Todėl nereikėjo ir didelių tvartų, kitų ūkinių trobesių. Kėdainiuose tokie populiarūs ir masiškai auginti agurkai ir pomidorai Šėtoje auginti nebuvo. Krautuvėlėse žydai pardavinėdavo įvairias prekes, beveik viską, ko galėjo prireikti miestelio gyventojui, tarpukaryje tokių krautuvėlių Šėtoje buvo 45. V. Riaubos žmona dar pamena, kaip eidavo pirkti pas žydus „baronkų“, kitaip vadinamų beigeliais. Beje, kai kurias jie patys gamindavo ir čia pat parduodavo – labai skanios, minkštos buvusios. Vienas žydas, Chaiba, buvo netgi restoraną atidaręs – vietinių itin mėgiama pasilinksminimų vieta, kur buvo galima ir išgerti po sunkios dienos. Deja, dabar šioje vietoje, prie sankryžos stovi jau ne restoranas, o mūrinis gyvenamasis pastatas. Žydai važinėjo po kaimus supirkinėdami kiaušinius, sūrį, sviestą, grūdus. Prekes parduodavo Kaune, Panevėžyje. Grūdus specialiai veždavo į Panevėžio malūną, juos sumaldavo ir atgal atsivežę pardavinėdavo jau miltus.

Žydai prekiavo ir ūkinėmis prekėmis – viena gana nemaža parduotuvė stovėjo šalia minėto restorano – dabar šioje vietoje stūkso sovietinius laikus menantys garažai. Žydai buvę labai geri amatininkai – pas žydą kalvį Faibą amato mokytis nuėjo pašnekovo brolis. Dėka žydo, brolis tapo itin geru ir nagingu kalviu.

Žydų verslumą puikiai atspindi vienas jų užsiimamų verslų – kiaulių šerių supirkimas. Kadangi patys žydai kiaulienos nevalgo, kiaulių neaugina, todėl šerius supirkinėdavo iš lietuvių. Iš pradžių visi nustebdavo, kaip čia įmanoma pasidaryti pinigų iš kiaulių šerių, tačiau žydai sumojo, kad iš jų puikiai išeina pagalbinė priemonė siūlui į adatą įverti. Eidami per kaimus, supirkinėdavo ir veršelių odas, taip pat obuolius, vyšnias, gyvulius ( karves, telyčias). Viską veždavo parduoti į Kauną, į Kėdainius. Nors jau buvo pasirodę automobiliai, žydai naudodavosi paprasčiausia transporto priemone – arkliu ir vežimu.

Tarpukariu daug gyventojų išsikėlė į vienkiemius, gyveno toli nuo miestų ir miestelių, tad dažnai kildavo keblumų, jei prisireikdavo kokios smulkios prekes – muilo, stiklo, silkės. Tačiau žydai, būdami sumanūs prekiautojai, tuoj šią problemą išsprendė – savo vežimu važinėdavo po kaimus ir tokiomis įvairiomis smulkiomis prekėmis prekiaudavo. Valstiečiams per žemės ūkio darbus retai kada likdavo laisvo laiko, tad mobiliomis žydų krautuvėlėmis noriai naudodavosi.

Žydų ir lietuvių tarpusavio santykiai niekada nebuvo įtempti. Niekada nebuvo jokių religinių, socialinių tarpusavio konfliktų. Žydų ir lietuvių santykiai pagrinde buvo prekybiniai, kaip pardavėjo ir kliento, į artimesnius, buitiškesnius santykius abi pusės nelabai leidosi. Jaunimas mokėsi atskirai, į vakaruškas kartu neidavo, kino kartu nežiūrėdavo. Vis dėlto, ypač iš žydų pusės, buvo juntama tarpusavio pagarba, pakantumas ir santarvė. Jokių neapykantos apraiškų žydų bendruomenei nebuvę. Kaip pastebi V. Riauba, žydai lietuviams netgi dažniau padėdavę, nei patys lietuviai lietuviams. Bėdoj tau padės iš paskutiniųjų. Šaltą žiemos dieną, žydai maloniai sutikdavo priimti pasiklydusį, sušalusį pakeleivį į savo namus, nesvarbu, kokios tautybės jis bebūtų, kai dažnai lietuviai net savo tautiečius atsisakydavo priimti į savo namus, sušildyti. Žinoma, iš kitos pusės tai buvo ir prekybinis interesas – o gal paklydėlis kažką nusipirks, štai ir atsiras naujas klientas, kuris ne tik sugrįš dar kartą, bet ir parekomenduos žydą savo pažįstamiems. O naujų klientų niekada nebus per daug, juolab, kad kiekvienas lietuvis turėjo savo žydą, kuriuo pasitikėjo ir pas kurį nuolat eidavo apsipirkti. Dažnai žydai netgi nereikalaudavo iš karto užsimokėti, jei pirkėjas tuo metu pritrūko pinigų – mielai atidėdavo į skolą, laukdavo kiek tik reikėdavę. Žydai būdavo itin sąžiningi, stengdavosi visada atiduoti skolas – jei kas nors paskolindavo šiaudų, prekėms uždengti kelionei į turgų, į kitą miestą, grįžęs žydas už paslaugą atsidėkodavo – už šiaudus atiduodavo mėšlo. Žydai niekada ir neapsivogdavo, nesistengdavo apvogti ar kitaip pakenkti pirkėjui.

Būdami judaizmo išpažinėjai, Šėtos žydai uoliai laikydavosi visų žydiškų papročių ir tradicijų, dažnai tuo keldami lietuvių susidomėjimą, nuostabą, dažnai iš nesupratimo apaugdavę gandais ar juokais. Juk kitos religijos papročiai lietuviui katalikui buvo kažkas nepažinto ir naujo. Tačiau nei lietuviai žydams, nei žydai lietuviams netrukdydavo švęsti savo religinių ar kitokių švenčių. Nors žydai gyveno savitą, uždarą gyvenimą, tačiau žydų tarpe pasitaikė ir religijos pakeitimo atvejų – yra žinoma, kad žydas Antanas Taubeckis perėjo iš judaizmo į katalikų tikėjimą. Buvo susiklosčiusi tradicija, kad kiekviena bendruomenė švenčia kaip jai priklauso bei netrukdo švęsti kitai bendruomenei. Žydai, šeštadieniais švęsdami Šabo dieną, negalėdavę jokių darbų dirbti, net gyvulių šerti ar pinigų į rankas paimti, todėl tomis dienomis buvo samdomi lietuviai, kad už žydus nudirbtų įvairius darbus. Šabo metu nedirbdavo ir jų krautuvės. Jei kokios prekės prisireikdavo, žydas ją paduodavo, bet pinigus pasiimdavo tik kitą dieną. Žydai gerbdavo ir katalikiškas šventes ir papročius – sekmadieniais iki pat mišių žydų krautuvėlės ir barai būdavo uždaryti. Tik po mišių plačiai ir svetingai atsiverdavo jų durys, laukdamos klientų.

Turtinės diferenciacijos būta kaip ir visur – buvo ir turtingų, ir neturtingų žydų.

Tačiau turto dydis nebuvo kliūtis žydų vieningumo apraiškoms. Visi bendruomenės žydai buvo itin vieningi ir visada pagelbėdavo vienas kitam bėdoje. Prekyba ir amatais besiverčiantis kahalas 1936 metais įregistravo Šėtos žydų labdaros ir kultūros organizaciją „Ezra“. Joje dirbo 56 nariai, organizacija uždaryta 1940 metais atėjus sovietams. Vieno neturtingo žydelio arkliukas padvėsė tiesiog eidamas keliu. Vargšas neturėjo pinigų naujam įsigyti, o be arklio jis negalėtų užsidirbti pinigų ir pragyventi. Todėl visi žydai susidėję ir nupirkę naują arklį neturtingajam. Netgi yra išlikęs posakis: „Gyvenkim kaip broliai, o atsiskaitykim kaip žydai“. Akcentuojamos teigiamos žydų būdo savybės – vieningumas ir sąžiningumas, kaip pavyzdys lietuviams. Dažnai lietuviai ir lygindavosi su žydais „va, kaip žydai“, jei pavykdavę ką nors vieningai padaryti ar nuspręsti.

Kiek pamena gerb. V. Riauba, jis nė karto nematęs visiškai nusigėrusio ar dar blogiau – prasigėrusio žydo. Nebuvo ir benamių, vagių. Žydai gyveno Šėtoje ramų gyvenimą, stengdamiesi neišskirti ir neišsišokti nei poelgiais, nei apranga. Jie nenešiojo jokių išskirtinių apdarų miestelio gatvėmis, nesidarė įmantrių šukuosenų ar kitokiais būdais nesistengdavo išsiskirti.

Ilgai gyvavusios žydų bendruomenės pabaiga atėjo staigiai ir nelauktai. Visi Šėtos žydai buvo nuvaryti į Kėdainius ir ten 1941 metų vasarą sušaudyti – ir seniai, ir moterys, ir vyrai, ir netgi maži vaikai. Vis dėlto, pašnekovas užsimena, kad lietuviai bandė gelbėti žydus, jų vaikus, dalį nuo mirties ir išsaugoję, tačiau konkretesnių duomenų jis nežinojo. Vis dėlto, dar prieš sušaudymą, prasidėjo psichologinis jų naikinimas – visi žydai, nepaisant metų, privalėjo priekyje ir ant nugaros prisisegti ir visur nešioti geltoną žvaigždę. Visus galinčius, vokiečiai varė į darbus už Šėtos esančiame Laukagalio durpyne. Kaip pastebi pašnekovai, tomis dienomis žydai buvo labai liūdni ir nusiminę. Šėtos žydų bendruomenės sunaikinimas Kėdainiuose vyko 1941 rugpjūčio 28 dieną, kartu su Kėdainių ir kitų kaimų atvarytais žydais. Žuvo 69 Šėtos žydų šeimos, iš viso 211 žmonių. Visas likęs žydų turtas buvo išsidalintas, parduotas. Vėliau pradėtos barbariškai naikinti senosios žydų kavinaitės, esančios ant Obelies upelio slėnio, už katalikiškųjų miestelio kapinių. Toje vietoje žydai buvo laidojami iki 1941 metų – visa kapinių teritorija gana nemaža, tačiau tai, jog ten būta kapinių, skelbia tik paminklinis akmuo bei kur ne kur augantys masyvūs krūmai, matyt artimųjų pasodinti mirusiųjų kapų vietoje. Žydai savo kapų nepuošdavo, ypatingo dėmesio estetiniam vaizdui neteikdami. Laikydamiesi žydų papročių, aplankydami atnešdavo mirusiajam akmenėlį. Atskirus asmenų kapus žymėdavo tik paskiri antkapiniai paminklai. Deja, iki šių dienų jie neišliko – ko nepadarė vokiečiai, kapines galutinai buvo sunaikintos sovietiniais metais.

Deja, iki šių dienų mažai teišlikę senųjų žydų pastatų. Vis dar stovi keli mediniai gyvenamieji namai Ramygalos gatvėje. Palei gatvę nemažai tuščių sklypų, kuriuose galima pamatyti tik buvusių pastatų liekanas – seni laiptai, pastatų pamatai, senos obelys, šulinys. Vis dar stovi, tiesa, gerokai apleista, žydų maldos namai – sinagoga, vietinių vadinama „škala“, nes joje kartu veikė ir žydų mokykla (rus. „škola“) Po karo ten įsikūrė lietuviškoji mokykla, vėliau perkelta į naują pastatą. O sinagogos pastatas liko su išdaužytais, užkaltais langais, nuterliotomis sienomis ir niekam nereikalinga. Šėtos žydai dar 1766 metais balandžio 18 tiesiai iš Vilniaus vyskupo Igno Masalskio gavo privilegiją statytis savo maldos namus.  Sinagogoje veikusi pradinė mokykla buvo skirta tik žydams, joje buvo mokoma hebrajų kalbos. Dar 1858 metais žydai jau turėjo savo mokyklą.

Už jos stovintis medinis pastatas taip pat priklausė žydų sinagogai – ten buvo ūkinis sinagogos pastatas. Jis stovi iki šiol, tačiau taip pat reikalaujantis dėmesio ir priežiūros. Šėtoje taip pat stovėjo ir ritualinis skerdėjo namelis, kuriame buvo skerdžiami gyvuliai žydų košeriniam maistui. Pastatas buvo ne medinis, o betoninis, aptinkuotas. Jame dirbdavo specialus skerdėjas, puikiai išmanantis savo darbą, vadinamasis „rieznikas“. Jis ne tik skersdavo gyvulius, bet ir tikrindavo, ar paskersto gyvulio mėsa yra tinkama košeriniam maistui. Užtekdavo pasakyti „tref“ ir tokios mėsos valgyti jau negalima. Ją parduodavo kitos religijos atstovams. Kėdainių ritualinis skerdėjo namas vokiečių okupacijos metais buvo nugriautas, na o Šėtos skerdiko namas išliko, tačiau pasiekė mūsų dienas gerokai pasikeitęs – dabar pastatas gerokai „patobulintas“, su priestatais, apmūrytas naujomis baltomis plytomis. Čia veikia Šėtos parduotuvė. Tiesa, šalia iki mūsų dienų vis dar stovi išlikę du maži žydiški nameliai, tačiau gerokai aptriušę ir prašantys remonto. Dabartinėje išasfaltuotoje aikštelėje prie autobusų stotelės, prie pat Obelies upelio, stovėjo žydų ritualinė pirtis. Vėliau, nelikus žydų, joje už mokestį buvo galima eiti maudytis bet kam. Laikas šiam pastatui taip pat buvo negailestingas – jis sutrešo ir buvo nugriautas. Dabar šioje vietoje paprasta stovėjimo aikštelė.

 

 

Vaida Masilionytė

 

setos-zydu-sinagoga

setos-zydu-gaisrininku-komanda

Šėtos žydų sinagoga

Šėtos žydų gaisrininkų komanda

 rosin16 zydu-kapines

Šėtos žydų kapinių vaizdas iki 1945 m.

Dabartinis Šėtos žydų kapinių vaizdas

 


 

TARPUKARIO ŠĖTA NUOTRAUKOSE

 

 tarpukario-seta-01  tarpukario-seta-02

Potvynis Šėtoje

 Sekmadienis Šėtoje

 tarpukario-seta-03 tarpukario-seta-04

Šėtos elektrifikacija 1939 -1940 metais

Lietuvos Ūkio banko pastatas Šėtoje

 tarpukario-seta-05  tarpukario-seta-06

Prezidento Antano Smetonos sutikimas Šėtoje

Vasario 16-osios mitingas miestelyje

tarpukario-seta-07 tarpukario-seta-08

Vytauto Didžiojo metų renginys Šėtoje 1930 metais

Šėtos miestelio centras

 tarpukario-seta-09  tarpukario-seta-10

Prie arbatinės

Ramygalos gatvės vaizdas

 08-setos-pradines-mokyklos-pastatai-1935-1 tarpukario-seta-12

Pradinės mokyklos pastatas Ramygalos gatvėje

Šėtos pieninė, pastatyta 1939 metais – viena didžiausių Lietuvoje

  tarpukario-seta-11  

baznycia1900

Šėtos bažnyčia

Šėtos bažnyčios vidus

 

 


 

ŠĖTA NACISTINĖS IR SOVIETINĖS OKUPACIJŲ LAIKOTARPIU

 

ŠĖTA NACISTINĖS OKUPACIJOS METAIS

 

1940 m. birželio 15 d. sovietų tankai jau riedėjo Lietuvos žeme ir pranašavo naują tvarką – sovietinę okupaciją. Ją tuoj pat ėmė vykdyti okupantų nurodymu sudaryta vyriausybė. Atsirado ir vienas kitas jos politikai pritariantis šėtiškis. Birželio 22 d. miestelio centre pasirodė plakatas, sveikinantis sovietinę vyriausybę ir jos nešėją – raudonąją armiją, tačiau miestelio gyventojų dauguma tam nepritarė. Trys Šėtos miestelio jaunuoliai tą plakatą nuplėšė susirinkusių žmonių akivaizdoje. Esminiai pokyčiai prasidėjo 1940 m. liepos mėnesį išrinkus taip vadinamą „Liaudies seimą“ ir paskelbus sovietinę santvarką. 1940 m. liepos 9 d. įsakymu buvo atleistas iš pareigų Šėtos progimnazijos katalikų tikybos mokytojas kun. Valdemaras Cukuras ir žydų tikybos mokytojas Chonelis Vineris. Nuo 1940 m. spalio 1 d. Šėtos valstybinė progimnazija buvo pavadinta Šėtos nepila vidurine mokykla.

Nors Šėtos miestelis liko valsčiaus centru, tačiau sovietinė valdžia pakeitė seniūnijų pavadinimus. Jos buvo pavadintos apylinkėmis. Pirmuoju Šėtos apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku buvo išrinktas Petras Kerbelis, po jo šias pareigas perėmė Juozas Skorupskas. 1940 m. rugpjūčio mėn. buvo uždraustos katalikiškos ir kitos visuomeninės organizacijos. Vykdant žemės nacionalizaciją buvo apribojamos stambiųjų ūkininkų ir dvarininkų žemės valdos. Tuo metu ypač buvo reklamuojamas Montviloms priklausiusio Mitėniškių dvaro žemių dalijimas bežemiams valstiečiams. 1940 m. sovietų valdžia nacionalizavo ir Šėtos vaistinę, nors vedėju buvo leista dirbti jos buvusiam savininkui Juozui Tričiui.

Didžiausią siaubą per pirmąjį sovietmetį Šėtos miestelio ir apylinkių gyventojai patyrė 1941 m. birželio 14 d., kai visais vieškeliais ėmė riedėti iš gimtųjų namų tremiami kraštiečiai. Šėta buvo jų surinkimo punktas, iš kur suimtuosius vežė į Kėdainių geležinkelio stotį. Pirmieji tremtinių vagonuose atsidūrė šėtiškiai inteligentai. Į tremtinių vagonus pakliuvo stomatologės Jadvygos Domeikienės, gydytojos Onos Klapatauskienės ir provizoriaus Vinco Klapatausko šeimos. Jadvyga Domeikienė dirbo dantų gydytoja Šėtos miestelyje, o pastaruoju metu gyveno Pašėtėje. Ji iš 1939 m. mirusio vyro paveldėjo 215 ha žemės, tačiau nors dvaras 1940 m. ir buvo nacionalizuotas, J. Domeikienė buvo kaltinama kaip dvarininkė. Kaip dvarininkų vaikai buvo išvežti ir jos sūnūs Jurgis ir Vladas. Ona ir Vincas Klapatauskai nuo 1939 m. gyveno Šėtos valsčiaus Morkūnų kaime. Ten jie turėjo 42 ha nuosavo žemės ir 85 hą iki sovietų okupacijos nuomojo. Abu medikai buvo apkaltinti pavojingais sovietų valstybei ir ištremti į kalnų Altajaus kraštą. Ten 1943 m. Vincas Klapatauskas mirė, o jo žmona 1947 m. iš tremties pabėgo.

Dar 1940 m. rugpjūčio mėn. Šėtoje buvo suimtas Mitėniškių dvaro savininkas Vladislovas Montvila ir Marija Montvilienė. Jiedu buvo kalinami Kaune, o 1941 m. birželio mėn. Ištremti į Archangelsko sritį. Tą birželį tremtyje atsidūrė Feliksas Banevičius ir jo žmonos sesuo Albina Zasimovskaja ir Biliuškių kaimo, Grigorijus Beliajavas ir jo žmona Marija iš Liuboviškių, Andrius Gintautas, jo sūnus Janušas ir duktė Marijona iš Glaušių, Eufrozija Stomienė su dukra Antanina iš Aukupėnų kaimo ir kt.

1941 metų birželio 22 d. prasidėjusi nacistinės Vokietijos okupacija nieko gero nežadėjo. Šėtoje buvo susprogdintas bankas, sudegė vidurinės mokyklos pastatas. Nuo nacių rankų pirmosiomis karo dienomis žuvo 14 valsčiaus gyventojų, iš jų trys šėtiškiai: A. Ostasevičius, M. Sadzevičius ir V. Stomienė. Visame Šėtos valsčiuje sudegė 89 gyvenamieji namai, ūkiniai pastatai, sunaikinta daug inventoriaus. Naciai Šėtoje įkūrė policijos punktą, kuris buvo pavaldus Kėdainių apskrities policijos vadui. Įsigaliojo vokiška tvarka. Apie šiuos pasikeitimus šėtiškis V. Samas pasakojo:“grįžau, o miestelis sudegęs, žydai tokie pasimetę… Išklijuoti plakatai: visiems žydams – kaput. Ir uždrausta vaikščioti šaligatviais.“ Visi miestelio žydai buvo išvaryti į Kėdainius ir Daukšių kaime kartu su Žeimių bei Kėdainių žydais buvo sušaudyti: 69 šeimos – 211 žmonių. 45 asmenys iš Šėtos valsčiaus buvo išvežti darbams į Vokietiją. Iš jų 4 – S. Krivickas, L. Petrauskis, Pavelonienė ir J. Šliužas buvo išvežti iš Šėtos miestelio. Ten atsidūrė ir J. Ivanovas, Kulaitis, P. Grigas.

Kėdainių priemiestyje Babėnuose buvo sušaudyti 1940-1941 m. Šėtos valsčiaus sovietiniai aktyvistai- V. Polzunovas, K. Kuzmickis, A. Rokas, S. Trusevičius.

Išnaikinus Šėtos žydų bendruomenę, jos maldos namuose – sinagogoje, kūrėsi vidurinė mokykla. Po 1941 m. birželio gaisro buvo išlikę 90 gyvenamųjų namų. 1942 m. miestelyje gyveno 632 gyventojai. Policijos viršaitis buvo Liudas Stašaitis, policijos punkto vedėjas Juozas Sauliūnas, o pašto viršininkas – Pranas Štaras.

1944 m. liepos 28-29 d. Sovietų sąjungos kariuomenės 84 šaulių korpusas, vadovaujamas generolo majoro Jurijaus Prokofjevo, puolė Šėtą. Mūšyje žuvo 30 nacių armijos karių, 7 buvo paimti į nelaisvę. Šėtos sovietų armijos karių kapinėse palaidoti 264 miestelyje ir jos apylinkėse žuvusių kariai: rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, gruzinas, čiuvašas ir kitų tautybių atstovai. Gvardijos kapitonui Afanasijui Lošakovui už kautynes dėl Šėtos buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas. 1944 m. lapkričio mėn. sudaryta speciali komisija surašė nuostolius, kuriuos atsitraukdami padarė nacistiniai okupantai. Sąraše įrašyto 297 Šėtos valsčiaus gyventojų pavardės, iš jų dešimties šėtiškių. Traukdamiesi nacių kariai iš jų pagrobė nemažai maisto produktų, namų apyvokos daiktų, inventoriaus, sudegino Jono Borusevičiaus sodybą.

Taip baigėsi nacių okupacija ir prasidėjo antroji bolševikinė okupacija, kurią atėjūnai iš Rytų vadino išvadavimu, dangstomu neregėto masto melu ir propaganda, kad paslėptų savo tikrus kėslus – sunaikinti tautos identitetą, jos saviraišką ir pastangas atkurti valstybės savarankiškumą.

 

stendas-1 stendas-2
stendas-3 stendas-4
stendas-5 stendas-6<

 

 

ŠĖTOS VALSČIAUS TREMTINIAI (1941-1952 m.)

 

1940 m. klasta ir jėga užėmusi Baltijos valstybes, tame tarpe ir Lietuvą, sovietinė valdžia nepasitikėjo lietuvių tauta, jos buvusiais politikos veikėjais, karininkija, dvasininkija, inteligentija, verslininkais, ūkininkais, tai yra tais gyventojų sluoksniais, kurie sudaro bet kurios civilizuotos tautos žiedą. Jie buvo laikomi sovietų vadinamais „liaudies priešais“, kuriuos reikia izoliuoti ir net sunaikinti („likviduoti“). 1941 m. birželio 14-18 d. iš Lietuvos į Sibiro Altajaus kraštą, Komijos miškus, Tomsko sritį, Kazachiją buvo ištremta daugiau kaip 17,5 tūkstančio žmonių. Iš Šėtos valsčiaus tuomet į Altajaus ir Krasnojarsko kraštus bei Jakutiją buvo ištremtos 7 šeimos – 4 dvarininkų, vieno karininko, viena farmacininkės ir vienos stomatologės šeima. Iš viso 20 žmonių.

1940-1941 m. masiniai suėmimai, įkalinimai ir didžioji birželio tremtis turėjo didelės įtakos tolesniems įvykiams Lietuvoje ir 1944 m. lėmė dalies žmonių apsisprendimą trauktis į Vakarus arba eiti partizanauti

Iš Lietuvos 1941-1952 m. iš viso buvo deportuota daugiau kaip 128 tūkstančiai žmonių. Iš Kėdainių apskrities ištremta 1250 žmonių. Iš šios apskrities Šėtos valsčiaus ištremtos 95 šeimos, 353 žmonės. Tame tarpe 167 vyrai ir 186 moterys. Daugiausia jų neteko Pašėtės, Taujėnų, Garniškių, Okainių, Paežerių, Pručių, Laukagalio, Petraičių, Juškonių kaimai.

Tremties vietose tremtiniai kentė šaltį, alkį, nuolatinį pažeminimą. Juos alino jėgas sekinantis fizinis darbas, itin sunkios gyvenimo sąlygos, lyg jie nebūtų verti žmogiško gyvenimo. Ypač sunkios buvo 1941 m. tremtinių gyvenimo sąlygos. Jie buvo apgyvendinti pačiuose atšiauriausiuose kraštuose. Tremtiniai dirbo miško paruošų ir medienos apdorojimo darbus, plukdė sielius, su primityviais įrankiais plušo žemės ūkyje, žvejojo ledynuotuose jūrų ir upių vandenyse, dirbo skaldyklose ir statybose, tiesė kelius, kasė akmens anglį, plušo įmonėse ir atliko kitus įvairiausius fizinius darbus. Netinkamos gyvenimo sąlygos, nuolatinis sunkus darbas, atšiaurus klimatas lėmė tremtinių mirtingumą. 1945-1947 m. mirė apie 40% mūsų šalies tremtinių. Mūsų duomenimis iš 353 Šėtos valsčiaus deportuotų asmenų mirė 39 žmonės.

1953 m. pradėta leisti iš tremties grįžti Lietuvos lenkams, 1954 m. leista vykti į Lietuvą vaikams ir paaugliams, o nuo 1955 m. ir šeimoms. Paskutiniai lietuviai iš tremties paleisti tik paskelbus SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1961 m. sausio 7 d. įsaką.

Toliau šioje publikacijoje mes valsčiaus gyvenviečių abėcėline tvarka pateikiame trumpas žinias apie kiekvieną ištremtą šeimą.

Stanislovas Stašaitis

Šėtos krašto tremtinių sąrašą rasite čia  >>>

 

ŠĖTOS KRAŠTO PARTIZANAI

Istoriko Vaido Banio straipsnį rasite  čia >>>

 

partizanai-1

partizanai-2

partizanai-3

partizanai-7

 

KOLEKTYVIZACIJA ŠĖTOJE

Kolektyvizacijos nulemti pokyčiai Lietuvos kaime ir Šėtoje platesnę informaciją rasite  čia >>>

„Piliakalnio“ kolūkio nuotraukos  1959-1983 m.

001 002
Paulina Noreikienė, 1980 m. Matiuko nuotrauka.  Iš kairės: G. Geišienė, Burbulis, P. Noreikienė, Kavaliauskas, Biliūnas, 1980 m. Matiuko nuotrauka.
003 004
„Piliakalnio“ kolūkio dvidešimtmetis, 1969 04 19 , Matiuko nuotrauka.  Kolūkio saviveiklininkai, 1969 m., nuotrauka Matiuko.
005 006
Noreikienė sveikina Skinulį, 1969 m. nuotrauka Matiuko.  Kolūkio šventė 1970 m., Gailiūno nuotrauka.
007 008
Traktorininkas Miliauskas su padėjėju, 1959 m. Gailiūno nuotr. Česionis, 1961 m. Matiuko nuotraukas.
009 010
Mėšlo kratymas rankomis, Dirsienė,1960 m. nuotrauka Gailiūno.  Kukurūzų sėja rankomis, 1959 m. Macionio nuotrauka.
011 012
Ruošiamės sėjai,1961 m. Gailiūno nuotrauka.  Dirsienė ir Bužinskienė sandėlyje, 1970 m. Matiuko nuotrauka.
 013  

 

014

Slivinskas, 1960 m.  Geriausi lauko darbininkai 1965 m. , Matiuko nuotrauka.
015 016
Didžiojo Tėvynės karo dalyviai 1965 m. Matiuko nuotrauka. Pirmasis kolūkyje kombainas komunistės M. Česionienės, 1960 m. Matiuko nuotrauka.
017 018
Noreikienė ir Jakas, 1961 m. Gailiūno nuotrauka.  Noreikienė ir Kostarvickas, 1963 m. Gailiūno nuotrauka.
 019 020
Stasys Liužinas, 1979 m. Matiuko nuotrauka.  Cukrinių runkelių kasimas. J. Šidlauskas, J. Kilijonas, A. Nikštelė, 1975 m. Matiuko nuotrauka.
021 022
Cukrinių runkelių pakrovimas, V. Macionis, J. Širka., 1960 m. Matiuko nuotrauka.  Šieno vežimas, P. Grigas, Grigienė, Miliauskienė 1978 m. Matiuko nuotrauka.
023 024
Kukurūzų arinėjimas, B. Dirsė, 1974 m. Gailiūno nuotrauka. Tarpmiestinis festivalis Šėtos miestelyje, 1966 m. Macionio nuotrauka.
 025 026
Kolūkio šventėja P. Noreikienė, 1976 m. Matiuko nuotrauka.  Statomi nauji Kultūros namai 1965 m. Matiuko nuotrauka.
027  

 

 

Paukštidės statyba, 1964 m. Gailiūno nuotrauka.

 


 

SĄJŪDIS ŠĖTOJE

 

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis vykęs 1989-1990 m. – tai Lietuvos politinis-visuomeninis judėjimas, kuris siekė pertvarkyti sovietinės Lietuvos politinį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą, reiškė Lietuvos valstybingumo siekius. Šis dvasinis, kultūrinis, švietėjiškas pasipriešinimas lydėjo Lietuvos kelią į nepriklausomybę. Laisvė – tai pats didžiausias Sąjūdžio nuopelnas.

Persitvarkymo sąjūdžio keliamos idėjos daugeliui šėtiškių buvo slaptų vilčių ir svajonių išsipildymas. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė miestelyje įsikūrė 1988 metų pabaigoje. Steigiamasis susirinkimas įvyko 1989 m. sausio 12 d. Jame buvo numatyta konkreti veiklos programa ir išrinkta grupės taryba. Jos pirmininku tapo agronomas A.Bastys, o pavaduotoju- veterinarijos gydytojas A. Eimontas, sekretorė – mokytoja J. Grigienė, atstovė ryšiams su gyventojais – pašto darbuotoja Z. Bukauskienė, atsakinga už organizacinį darbą – mokytoja J. Butkutė

Šėtiškiai sąjūdžio veiklos pradžią atsimena kaip pirmą teisybės ir laisvės gurkšnį. Vieni į sąjūdžio veiklą įsitraukė, nes norėjo geresnio gyvenimo, o kiti – norėdami padėti Lietuvai ir pasipriešinti komunistams. Žmonėms buvo labai svarbu išsikalbėti ir galimybė be baimės reikšti savo nuomonę. Juk 50 metų sovietų valdžia draudė atvirai kalbėti apie trėmimus į Sibirą, pokario partizanų kovas, kolektyvizacijos pasekmes.  Tuo metu leidžiami laikraščiai – „Sąjūdžio žinios“ ir „Atgimimas“, buvo graibstyte graibstomi.   Žmonės vyko į masinius susirinkimus, jie pajuto vienybės jausmą. Sąjūdis pažadino atsakomybės jausmą už savo kraštą.

Labai įsimintinas ir reikšmingas darbas, kurio ėmėsi šėtiškiai – tai 1989 metų rudenį vykęs partizanų palaikų perlaidojimas. Pokario metais miestelio apylinkėse buvo nemažai partizanų. Juos sovietų valdžia, padedama NKVD kariuomenės ir vietinių Stribų, aktyviai naikino.  Nukautų partizanų palaikus sovietiniai pareigūnai numesdavo miestelio aikštėje, o giminėms neleido jų pasiimti ir dorai palaidoti. Jie buvo užkasti šalia Obelies upelio. Tą vietą miestelio žmonėms parodė šėtiškė V. Polonskienė. Buvo pradėtos paieškos ir pavyko surasti bei atkasti  partizanų F. Blusio, V.Čepo, P.Gerdvilos, Z.Ivanausko, J.Karaliaus, D. Kličiaus, P.Kulaičio, P. Kalitos, J. Liužino, D.Mingailos, I.Pabrinkio, P.Pabrinkio, J.Pupkevičiaus, R. Pupkevičiaus, P.Rozenbergo, Snitkaitės, L.Simonavičiaus, B. Zavadsko, K. Zubricko palaikus. Juos apžiūrėjo medicinos ekspertai.  1989 metų lapkričio 18 dieną susirinkę žuvusiųjų artimieji, išlikę gyvi partizanai ir jų ryšininkai maldomis, gėlių vainikais ir žvakių ugnelėmis šių žmonių palaikus palydėjo į dabar jau amžino poilsio vietą- Šėtos kapines. 1990 metų birželio 14 dieną ant šio kapo buvo atidengtas paminklas su užrašu : „Jie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę“.

Dar vienas labai reikšmingas šėtiškių atliktas darbas – paminklo kovoms su bolševikais atstatymas. Šis paminklas buvo pastatytas 1928 metais minint Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. 1940 metais jis apgadintas, o 1971 metais Kėdainių rajono saugumo buvo nurodyta jį sunaikinti. Tačiau šėtiškio A.Dobrovolskio sumanumo dėka jis ten pat buvo užverstas žemėmis ekskavatoriumi iškastoje duobėje, bet nesunaikintas.  1989 metais sausio 26 dieną sušauktame Sąjūdžio susirinkime dalyvavo 294 šėtiškiai, kurie balsavo už paminklo  atstatymą.  Prieš paminklo atstatymą pasisakė tuometinės Šėtos apylinkės pirmininkė Genovaitė Žukauskaitė ir Šėtos kolūkio komunistų partijos pirminė organizacija. 1989 metų pradžioje  A.Dobrovolskis ir A.Čapas atliko kilnų darbą – atkasė šį paminklą, buvo restauruotas užrašas „1919 m. vasario 11 d. šioje vietoje įvyko lietuvių kautynės su bolševikais dėl Lietuvos nepriklausomybės“.  Minint 1989 m. Vasario 16-ąją prie paminklo įvyko didelis mitingas. Po pamaldų, skirtų Nepriklausomybės dienai, klebonas  Antanas Danyla pašventino tautinę vėliavą, su kuria iškilminga eisena nužygiavo prie Nepriklausomybės paminklo. Paminklas buvo apjuostas gyvų gėlių vainiku, ant stiebo plevėsavo Trispalvė, nuskambėjo V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.

1989 m. rugpjūčio 23 d. Šėtos sąjūdiečių A. Eimonto ir A. Basčio iniciatyva miestelio ir jo apylinkių gyventojai dalyvavo Baltijos kelio akcijoje. Šis įvykis labiausiai ir įsirėžė į šėtiškių atmintį, nes daugelis pakalbintų žmonių būtent jį pirmiausia ir pamini.

1990 metais Šėtos kapinėse prie pagrindinio tako buvo pastatytas kryžius ant simbolinio tremtinio kapo. Ąžuolinį kryžių išdrožė buvęs tremtinys J. Pikčilingis, o birželio 14-ąją jį pašventinio klebonas A. Danyla. Tais pačiais metais sąjūdiečių pastangomis prie bažnyčios atstatytas ir Šėtos pavasarininkų kryžius, kuris sovietmečiu buvo nugriautas. Kryžių sukūrė Šėtos vidurinės mokyklos mokytojas A. Žvinakevičius. Kryžius labai puošnus, gausiai ornamentuotas.

Per rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą 1990 m. vasario 24 d. Šėtos rinkimų apygardos gyventojai atidavė balsus už Sąjūdžio iškeltą kandidatą – Povilą Aksomaitį. Jis buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu, tapo Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Akto signataru. Tai 1941 metų tremtinys, technikos mokslų daktaras, P. Aksomaitis pateisino šėtiškių pasitikėjimą.

1990 m. kovo 11 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Aktą, ne vieno šėtiškio akis suvilgė džiaugsmo ašaros. Šėtos sąjūdiečiams atsivėrė naujos veiklos perspektyvos, o išgirdę žinią, kad Tėvynė pavojuje, jie buvo tarp tų, kurie 1991 m. sausio dienomis stovėjo prie Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Mes, kraštiečiai, taip pat turime nepamiršti tų saviškių, kurie atkūrė istorinę tiesą savo gimtosiose apylinkėse ir nors kukliu įnašu prisidėjo prie mūsų valstybės atkūrimo.

 

Julija Kleivaitė

Šėtos gimnazijos II klasės mokinė

 

 

002-sventinama-veliava-laiko-gvildiene-centre

004-lt-veliava-nesama-i-baznycia-sventinti-1989-seta

006

 007-sioje-vietoje-rasti-partizanu-palaikai
010-baltijos-kelias-setiskiai-1 012-toje-vietoje-buvo-palaidoti-partizanai
005-atstatytas-pavasarininku-kryzius