Balandžio mėnesį buvau pakviesta dalyvauti Europos Atminties kultūros trečiajame Europos institucijų, dirbančių su 20-ojo amžiaus Europos istorija, simpoziume ir ketvirtajame darbo susitikime su atminties organizacijomis, įgyvendinančiomis ES Komisijos programos „Europa piliečiams“ projektus. Šėtos gimnazija šiais metais kaip tik ir įgyvendina projektą „Istorijos pamokos ateities kartoms“ kartu su 7 Latvijos mokyklomis, Krakių M. Katkaus gimnazija ir Šėtos bendruomenės centru.
Tokiame renginyje dalyvavau pirmą kartą. Ypatingą įspūdį darė aukšto rango prelegentai iš didžiųjų Europos ir Amerikos universitetų, jų paskaitos, diskusijos su renginio dalyviais, bendravimas pertraukų metu.
Ar bendra Europos kultūra atminimo kultūra egzistuoja? Ar įmanoma sukurti bendrą istorinį naratyvą 21-ojo amžiaus Europoje? Šie du klausimai buvo simpoziumo dalyvių diskusijų tema. Ir ne tokia paprasta. Kurią XX amžiaus Europos patirties datą laikyti esmine: 1914, 1939,1945, 1989 metai ir jų įvykių kontekstas buvo daugelio pasisakymų ašis, bet taip ir nerasta atsakymų į klausimus. Vis tik kiekvienos tautos, kiekvienos valstybės istorinė patirtis jai pačiai atrodo svarbesnė nei kitų. Balkanų tautų atstovai sako, kad jų praeitis yra dabartis, nes jie išgyveno karą ir 21 amžiuje.
O kodėl atmintis tokia svarbi, jei negalime susitarti, kuri istorijos atkarpa buvo lemianti. Atsakymas iš mokyklos vadovėlio – kad pasimokytume iš istorijos pamokų. O kas ir kada pasimokė? Po pirmojo pasaulinio karo buvo antrasis, buvo ir Serbija, buvo Ruanda, o dabar Ukraina, Maidanas, Krymas. Karas ir žmonių žudymai vyksta ir dabar. Nors pamokų būta daug. Tačiau aiškėja ir skaudi tiesa: Vakarų šalių žmonės nesupranta Rytų šalių žmonių lūkesčių ir nerimo. Dabarties įvykiai nuskambėjo kaip leitmotyvas, bet tuo ir baigėsi.
Ypač įsimintini jaunų istorikų iš Berlyno, Varšuvos, Oksfordo, Prahos universitetų pasisakymai. Šių mokslininkų neslegia asmeninės patirties našta, jie yra kita karta. Ypač populiari trijų kartų koncepcija: pirmoji karta, patyrusi agresiją, paprastai mažai apie tai kalba, nes trauminė patirtis sukelia skausmą. Antroji karta mažai žino, nes tėvai nepasakoja. Trečioji karta jau turi distanciją, gali kalbėti, jų neriboja stereotipai nei asmeniniai išgyvenimai. Būtent tokie , mokslus išėję po 1989 metų, buvo jaunieji mokslininkai, kurių įžvalgos buvo labai gerai sutiktos diskusijos dalyvių. Mokslininkai akcentavo istorijos perteikimą šiuolaikinėmis technologijomis, kalbėjo apie vertybių perdavimą jaunajai kartai, pasitelkiant vaizdus ir grafiką, jaunų žmonių įtraukimą į istorinių įvykių interpretavimo debatus, istorinės patirties aktualizavimą. „Aš esu vokietė, – sakė mokslininkė Irit Dekel,- kasdien perku duoną ir pieną. Atlieku daugybę rutininių veiksmų. Bet kaip man susitaikyti su mintimi, kad dėl mano tautiečių kaltės žuvo milijonai?“ – toks paprastas ir kartu labai skaudus klausimas buvo keliamas kalbant apie kaltę ir atsakomybę, kolektyvinę atsakomybę, tautos atsakomybę. Tačiau tai įrodo, kad jaunoji mokslininkų karta savitai permąsto 20 amžiaus istorijos pamokas.
Simpoziumo darbo grupėse buvo pristatyti įvykdyti programos „Europa piliečiams“ projektai. Maloniai nustebino Latvijos Tukums muziejaus direktorė Agrita Ozola, kurios muziejus kartu su Kėdainių krašto muziejumi užpraeitais metais vykdė bendrą projektą. Direktorė akcentavo projekto tęstinumą, dalinosi bendro darbo su kėdainiečiais džiaugsmu. Tai rodo, kad bendri projektai suartina žmones ir kuria bendros Europos ateities modelį.
O Prahoje jau pavasaris… Žydi medžiai ir gėlės, turistai klausosi istorinio Prahos rotušės laikrodžio dūžių, ir kiekvienas dūžis primena, kad viskas yra tik mirksnis laike (Medeleine L‘Engle): tu, aš, pavasaris…
Antanida Likšienė,
Šėtos gimnazijos direktorė
Autorės nuotraukose:
A. Likšienė prie simpoziumo emblemos . Vyksta diskusija posėdžių salėje
Minios turistų seka Prahos laikrodžio dūžius.
