Pirmą birželio mėnesio savaitę vyko vasaros poilsio stovykla Šėtos gimnazijos skyriuje – Pagirių Adomo Jakšto daugiafunkciame centre.
Nuo pat mažų dienų mokome mylėti savo kraštą, gimtąjį kaimą, miestelį, kalbą, senuosius liaudies papročius, tradicijas. Mokiniai sužino, kokio įžymaus žmogaus vardas garsina Pagirius, kokie įdomūs žmonės supa mus, kuo garsi gimtinė ir visa Lietuva. Ieškome įvairesnių būdų, veiklų, kad sudomintų vaikus ir mokinius, todėl dažnai organizuojame įvairias išvykas, netradicinio ugdymo užsiėmimus. Tęsiant tokias veiklas pasirinkome ir stovyklautojams etnokultūrinį, kūrybinį profilį.
Vaikų vasaros poilsis taip pat turi būti įdomus ir įvairus.
Stovyklautojai aptarė ir įvardijo žemėlapyje visus Lietuvos regionus: Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją, jų didžiuosius miestus. Plakatuose aptarė vyrų ir moterų tautinius drabužius, sodybų pastatus, apyvokos reikmenis, darbus ir įrankius, verslus ir amatus, kalendorines šventes, ornamentus, muzikos instrumentus. Puikus oras kvietė sveikinti vasarą, todėl šūkį ,,Sveika, vasarėle!“ išmarginome jau matytais ir aptartais augalijos, gyvūnijos, dangaus šviesulių motyvais ir pridedant savo kūrybos raštus. Kieme smagu žaisti ne tik sportinius žaidimus, bet rinkomės liaudies žaidimus, ratelius, dainavome liaudies dainas, klausėmės liaudiškos muzikos.
Laikas praleistas Pagirių Adomo Jakšto muziejuje labai įdomus. Visi susidomėję apžiūrinėjo apyvokos reikmenis: puodynes, kočėlus, geldas, lygintuvus. Įdomu buvo vartyti ir lyginti senąsias Pagirių nuotraukas su dabar esamais pasikeitimais. Stovyklautojai domėjosi Pagirių mokyklos istorija ir mokiniais kurie ją baigė, nes kai kurių tėčiai ir mamos čia mokėsi. Prasmingus Adomo Jakšto žodžius teko išmokti atmintinai.
,,Mylėti Dievą ir Tėvynę
Mylėti žemę, tėvelius,
Sėt gėrio grūdus ir gimtinėj
Palikti pėdsakus gilius.“
Įdomi ir turininga ekskursija į Rumšiškes suteikė galimybę pamatyti sodybas, apyvokos reikmenis, darbo įrankius ir dar daug įdomaus, ko mūsų aplinkoje mažai belikę. Malonu buvo susitikti Dzūkijos sodyboje su kerdžiumi ir noras pūsti jo iš beržo tošies susuktą ragą, pamatyti rankų darbo medinius žaislus. Nuoširdžiai priėmė ir senutė audėja, rodė kokiais raštais ir staklėmis audžiami audiniai. Vaikštinėti akmenimis grįstomis miestelio gatvelėmis, gėrėtis pastatais, bažnyčia, ir nuostabia gamta prie Kauno marių.
Domintis krašto papročiais, tradicijomis, etnografinių regionų išskirtinumais, palaikant tradicijų tęstinumą per ryšį su gamta, per šeimą, ugdome tikrąsias vertybes: pagalba silpnam, pagarba darbui ir kūrybai, meilė gamtai.
Mokytoja Zita Burbienė
