2008 m. išleistoje informacinėje knygoje „Kas yra kas Lietuvoje: Lietuvos pasiekimai“ rašoma, kad fizikė Liucija Sereikaitė-Juozonienė pirmoji ir vienintelė moteris Lietuvoje padariusi mokslinį atradimą – atrado akustines paviršiaus išilgines ultragarso bangas, o pagal išradimų skaičių ji antroji moteris Lietuvoje. Ji atskleidė, nustatė, įrodė tai, kas fizikos reiškiniuose, procesuose vyko, bet iki tol mokslininkų nebuvo pastebėta, atskleista, įvardinta. Šį atradimą mokslininkė L. Sereikaitė atliko kruopštaus darbo laboratorijoje dėka ir įėjo į Lietuvos mokslo istoriją. Tai didis ir svarus mūsų kraštietės pasiekimas.
Liucija Sereikaitė-Juozonienė gimė 1926 m. daugeliui kraštiečių gerai žinomame Paberžės kaime sumanaus ir išradingo ūkininko šeimoje. Ji mokėsi vietos pradžios mokykloje, vėliau Kėdainių gimnazijoje. Baigusi vidurinę mokyklą radėjo pedagoginę veiklą: mokytojavo Vosiliškio (Raseinių raj. ), Krakių pradžios mokyklose, vėliau Kėdainių gimnazijoje, 1950-1953 m. Šėtos vidurinėje mokykloje dėstė fiziką, matematiką ir astronomiją. Kaip prisimena jos mokinys energetikas Saulius A. B. Kutas, mokytoja Sereikaitė skatino moksleivius domėtis tiksliaisiais mokslais, rinktis šios krypties studijas. Dirbdama mokykloje ji pati neakivaizdiniu būdu studijavo fizikos mokslus Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) ir 1952 m. įgijo aukštojo mokslo diplomą.
Nuo 1953 m. Liucija Sereikaitė dirbo Kauno Politechnikos institute žymaus fiziko prof. Kazimiero Baršausko probleminėje ultragarso laboratorijoje. Ten ji atliko ir paskelbė šį unikalų atradimą.
L. Sereikaitė – Juozonienė nebuvo uždara mokslininkė. Ji palaikė nuolatinius ryšius su savo mokiniais, bendradarbiais, diskutavo su jais įvairiais klausimais, tame tarpe ir atominės energetikos klausimais, propagavo sveikos gyvensenos, ypač judėjimo, mitybos, geros nuotaikos kūrimo ir palaikymo klausimais. Šiais klausimais rašė spaudoje, paskelbė publicistikos straipsnių įvairiomis kultūros temomis. Įvertindama savo tėvo Vincento Sereikos sukauptą ir užrašytą gyvenimišką ūkininkavimo patirtį, senatvėje jo sukurtus savito stiliaus eilėraščius 2002 m. paruošė spaudai ir išleido knygelę Vincentas Sereika „Nenuleisim sparnų“. Joje yra užfiksuoti mūsų krašto kaimo gyventojų patirties lobiai, kuriuos verta ir mums prisiminti. Keliolikoje šios knygelės puslapių užfiksuota ir dukters Liucijos gyvenimo ir darbo epizodų, tame tarpe ir iš jos darbo mūsų rajono mokyklose.
Leidinys „Nenuleisim sparnų“ – tai ne tik vienos šeimos istorijos puslapis, bet ir vertingas XX a. vidurio mūsų krašto istorijos šaltinis, pateiktas konkretaus kraštiečio lūpomis.
L. Sereikaitei- Juozonienei buvo nepriimtina prievarta brukama sovietinė ideologija. Ji pagal išgales jai priešinosi. Jos mokiniai savo buvusią mokytoja matydavo Kauno bažnyčiose. Neatsitiktinai ji literatūroje pristatoma ne tik kaip mokslininkė, visuomenininkė, bet ir kaip sovietmečio laikų disidentė.
Doc. Stanislovas Stašaitis
