Artėjant žinomo istorijos didakto, kultūros istoriko Stanislovo Stašaičio 80-mečio jubiliejui, norisi tarti keletą padėkos žodžių ir atkreipti daugiau dėmesio į vieną jo veiklos sritį – gimtosios vietovės – Šėtos krašto istorijos tyrinėjimus.
Stanislovas Stašaitis gimė 1934 m. lapkričio 1 d. Pakštelių kaime (Kėdainių apskrityje) ūkininkų šeimoje. Mokėsi Užkapių pradinėje mokykloje, o nuo 1946 m. mokslą tęsė Šėtos progimnazijoje, kuri 1950 m. buvo pervadinta į vidurinę mokyklą. Ją baigęs 1954 m. įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos fakultetą. Studijų metais jam didelę įtaką padarė istorikai Juozas Galvydis ir Rokas Varakauskas, lituanistas Ipolitas Cieška. Gavęs istorijos mokytojo diplomą, kurį laiką mokytojavęs Šilutės ir Kėdainių rajonų mokyklose, S.Stašaitis 1971 m. savo gyvenimą ir veiklą susiejo su Vilniaus pedagoginiu institutu. 1991-2001 m. jis vadovavo Istorijos didaktikos katedrai. Daug dėmesio paskyręs užsienio šalių švietimo sistemoms, paskelbęs apie 40 knygų ir brošiūrų Bulgarijos, Čekijos, Graikijos, Indijos kultūros istorijos klausimais, mokslininkas visada rasdavo laiko ir jėgų tyrinėti ir skelbti darbus gimtosios vietovės istorijos klausimais, tuo atkreipdamas skaitlingų savo mokinių ir kolegų dėmesį į tai, kad mums turi rūpėti ne tik valstybių, žymiausių pasaulio miestų, bet ir mažų, iš pirmo žvilgsnio, nedidelį vaidmenį tautos kelyje suvaidinusių miestelių ir kaimų istorija, nes jie visi, dideli miestai ir maži miesteliai, įžymūs ir eiliniai žmonės yra mūsų Tėvynė.
Dienų ir metų bėgime Stanislovas Stašaitis niekada nepamiršo, kur jo giminės šaknys, kur jo būties pradžia. Šiuo metu Lietuvoje yra paskelbta daug knygų apie atskirų miestų, kaimų ar valsčių istoriją. Neretai sutelkę jėgas dirba grupė mokslo atstovų, kraštotyrininkų ar šiaip istorijos mėgėjų. Tuo tarpu S. Stašaitis savo gimtinės istoriją tyrinėjo ir garsino iš esmės be kitų autorių pagalbos (išimtis – mokyklos istorija): periodiniuose leidiniuose paskelbė straipsnių apie gimtinę, parengė ir išleido keletą knygų bei mažesnės apimties leidinių. Pirmiausia surinktus istorijos faktus apie gimtąjį kaimą apibendrino brošiūroje „Pakštelių kaimas“ (1997). Po to kraštiečiams pateikė savo gimtosios mokyklos istoriją „Šėtos vidurinė mokykla (1777–1919–1998 m.)“ (1998), kurios bendraautorės yra kraštietės A. Pečiulytė ir A. Likšienė. Dar po metų buvo išleistas leidinys „Šėtos ŠvČ. Trejybės bažnyčia“ (1999). Po kelerių metų gimtojo krašto žmonės sulaukė jo parengtos istorinės apžvalgos knygos apie Šėtos miestelį „Šėtai – 640 metų“ (2002). Kitas svarbus gimtosios vietovės objektas, glaudžiai susijęs su vietos žmonėmis, aprašytas leidinyje „Šėtos parapijos kapinės“ (2009). Tais pačiais metais išėjo dar vienas leidinys – „Šėtos vidurinės mokyklos V laida (1954–2009)“. Beje, šios laidos atstovas yra ir S. Stašaitis. Taigi minėtas leidinys buvo graži dovana klasės draugams. Leidinių apie gimtąjį kraštą seriją prieš porą metų papildė dar viena knyga „Kraštiečiai: Šėtos valsčius“ (2012). Minėtas leidinys, autoriaus žodžiais tariant, yra žymesnių Šėtos žmonių ir jų artimųjų žinynas, skirtas Šėtos miestelio įkūrimo 650-sioms metinėms. 2014 metais pasirodžiusiame Šėtos gimnazijos leidinyje „Mažo miestelio gyventojų sovietų okupacijos laikų patirtys“ Stanislovas Stašaitis parašė skyrelį „Šėtos valsčiaus tremtiniai 1941-1952 m.“, kuriame apibendrino visą surinktą medžiagą apie visus iš Šėtos valsčiaus kaimų ištremtus žmones.
Lietingą 2012 m. lapkričio 29 d. popietę pilnutėlėje Šėtos gimnazijos aktų salėje susirinkusiems Šėtos gyventojams ir svečiams buvo pristatyta įspūdinga knyga „Kraštiečiai: Šėtos valsčius“ apie nuostabius Šėtos žmones. Kai kurie iš jų buvo popietėje kalbėjusiųjų paminėti, ir, žinoma, vienu įžymiausių šėtiškių buvo pripažintas pats knygos kūrėjas – Stanislovas Stašaitis. Jam buvo palinkėta toliau gilintis į neišsenkamus tėvų žemės klodus.
Dažnai nutinka, kai prieš daugelį metų iš gimtinės išvykę žmonės nuo jos atitolsta, įsitraukia į veiklas, kurios sudaro sąlygas išgarsėti arba pelnyti materialinės naudos. Šiuo atveju minėti leidiniai byloja apie ką kita – altruizmą ir neapsakomą pagarbą savo gimtinei. Tai galėtų būti kitiems įkvepiantis pavyzdys, bylojantis, ką gali nuveikti savo tautai ir tėvynei atsidavęs istorikas
Fragmentiškai prisimenant aštuonis Stanislovo Stašaičio gyvenimo dešimtmečius, kurie buvo paženklinti aktyvios pedagoginės, mokslinės ir visuomeninės veiklos, derėtų prisiminti prancūzų poeto, dramaturgo ir visuomenės veikėjo Viktoro Hugo pasakytą sentenciją: „Visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas“.
dr.Vida Kniūraitė
Audronė Pečiulytė
