1954 metų gražų birželio 26 dienos ankstyvą rytmetį su atestatais rankose mes 65 Šėtos vidurinės mokyklos V laidos abiturientai tarėme:
Sudie, mokyklos juodas suole,
Sudie ir tu, medine mokykla!
Sudie, Jūs Mokytojai mūsų mieli !
Sudie, draugai bendraklasiai!…
Mus į savarankiško gyvenimo kelią palydėjo mokyklos direktoriaus Henriko Kretavičiaus, klasės auklėtojų Danutės Sutkutės – Aleksandravičienės ir Vladės Povilonytės – Šimonienės ir kitų mokytojų nuoširdūs žodžiai.
Šiemet saulėtą birželio šeštadienį 17 iš buvusių 65 šios laidos abiturientų, tvirto ryžto kupini, vėl susitikome prie bendro stalo. Šį kartą mūsų tradicinių susitikimų ratas sustojo Panevėžyje. 33 išėjusiems Anapilin uždegėme atminimo žvakutes, o mes sumavome jau 60 metų po mokyklos baigimo nugyventą ir uždirbtą kraitį sau ir visuomenei, įveiktas šio vieškelio duobes, peržengtus akmenis. O jų buvo nuo pat pirmųjų metų, net mėnesių. Jie koregavo mūsų planus ir gražias svajones, reikėjo keisti kelio kryptį. Kadangi po 1950 metų mokyklos reformos mūsų baigimo metais išėjo dvigubas abiturientų skaičius, aukštųjų mokyklų koridorius perpildė norintieji studijuoti, susidarė dideli konkursai ir ne visiems mūsų, kaip ir kitų mokyklų, bendraklasiams, pavyko jį peržengti. Bet daugelis nenuleido rankų ir toliau siekė savo svajonių išsipildymo, siekė įgyti norimą specialybę. Daugiausia iš mūsų tapo ekonomistais, buhalteriais, inžinieriais ir dirbo įvairiose ūkio srityse. 14 mūsų bendraklasių gyvenimą pašventė pedagoginiam darbui dirbti: dirbo pradinių ir vidurinių mokyklų mokytojais, darželių auklėtojomis, 10 merginų tapo medikėmis ir dirbo ligoninėse, poliklinikose, laboratorijose. Mūsiškiai papildė kultūros darbuotojų ir kitų specialistų gretas. Gydytoja rentgenologė Verutė Rindzevičiūtė – Vilčinskienė 40 metų paskyrė Kauno II ligoninės pacientams, sunkiais gyvenimo momentais nuoširdžiai talkino ir toli gyvenančių bendraklasių šeimoms, kitiems pažįstamiems. Janina Ingelevičiūtė – Navickienė nepamirštama Panevėžio greitosios medicinos pagalbos medikė nuolat skubėjo gelbėti į sunkiausias situacijas patekusius ir teikė vilties išgyventi šio miesto, regiono žmonėms. Gražina Muznikaitė – Tiškienė 30 metų nuoširdžiai dirbo Kauno klinikų operacinėse medicinos sesele. Mokytoja Angelė Armolaitytė – Paulauskienė paruošė ir išleido keturias matematikos mokymo priemones ir šio mokslo paslaptis skleidė Kulautuvos mokyklose. X klasėje sovietinio saugumo suimti ir kurį laiką kalinti Jeronimas Jačionis ir Jonas Morėnas taip pat baigė aukštuosius mokslus ir dirbo matematikos mokytojais. Savosios Šėtos vaikų darželio auklėtiniams ir pradinių klasių mokiniams visą savo darbinę veiklą paskyrė Onutė Grigaitė, linkuviškius mokė Bronė Dambrauskaitė – Katilienė. Upytėje pedagoginius gebėjimus sklaidė šios gyvenvietės darželio vedėja Vacė Aldonytė – Brazauskienė. Kaišiadorių mokyklose net 50 metų kūrybingai dirbo bendraklasis Aloyzas Šidiškis. Respublikos skaitytojams penkias knygas padovanojo mūsų klasės poetė Stasio Bataičio vardo premijos (JAV) laureatė Janina Stankevičiūtė – Brazauskienė. Apie 20 metų istorijos ir knygelių išleido šių eilučių autorius, kelios jų skirtos Šėtai ir Šėtos valsčiui.
Mūsų gyvenimo credo nusako bendraklasių Juozo Ivanausko, Irenos Vėbraitės ir kitų žodžiai: Neišmokau meluoti… Sudaiktėjęs žmogus – baisu… darbą rinkausi daugiau garbingą, negu pelningą… Savo 50 metų po mokyklos baigimo tarpsnį apibendrinome ir įamžinome knygoje „Šėtos vidurinės mokyklos V laida (1954-2009 metais)“, ją papildome prie susitikimų stalo.
Prie susitikimų stalo nepamiršome ir savo mokyklos šių metų jos abiturientų. Šėtos gimnazijos 65-tos laidos abiturientams mes nupynėme sveikinimų ir linkėjimų pynę „meilės ir pagarbos skleidėjams“. Joje mes įrašėme linkėjimus mylėti ir gerbti save ir savo darbą, kuris bus jūsų išraiškos Aš; mylėti tėvus, senelius ir prosenelius, kurių gebėjimus paveldėjote… mylėti tėviškę, tėvynę, mylėti Lietuvą – tą neparkartojamą žemės lopinėlį, kuriame išaugote; mylėti ir gerbti margaspalvį pasaulį, kurio visus kampelius šiandieną galima pasiekti, tik jis priima vienus kaip svečią, kitur – kaip atėjūną; gėrėtis visata ir gerbti jos Kūrėją. Mokytojams mes palinkėjome matyti savo auklėtinius einančius takais dorybės, dirbančius visuomenės, Tėvynės labui, nepraeinančius abejingai pro klumpantį, nes čia glūdi visų blogybių šaknys.
Susitikimą vainikavo mūsų Mokytojo, poeto ir dailininko Vytauto Aleksandravičiaus sukurti ir mums personaliai įteikti Šešiasdešimtmečio universiteto baigimo diplomai, suteikiantys mums senjoro(s) titulą. Tiems, kurie šiais metais jau atšventė arba švęs savo gyvenimo aštuoniasdešimtmetį, susitikimo organizatorius įteikė solidžius gėrybių krepšelius su palinkėjimais turtų, kurių nei nesapnavome: sidabro plaukuose, aukso dantyse, cukraus kraujyje, švino kojose.
Mūsų tradicinių susitikimų sėkmę lemia bendraklasių optimizmas, entuziazmas, pastangos būti naudingais kitiems ir savo draugams, matyti juos, girdėti, kartu pasidžiaugti visu tuo, ką patyrėme savo gyvenimo kelyje. Išsiskyrėme tikėdami, kad šis susitikimas bus ne paskutinis.
Vilnius, Doc. Stanislovas Stašaitis
2014 07 04 Šėtos vidurinės mokyklos V laidos abiturientas
Šėtos vidurinės mokyklos V laidos abiturientai su mokytoju Vytautu Aleksandravičiumi (viduryje)
po 60 mokyklos baigimo metų.
Šešiasdešimtmečio universiteto baigimo diplomas.
