Rengiamės statyti paminklą Adelės Dirsytės gimtinėje
Kai važiuoji senuoju keliu į Kėdainius pro Aukštuosius Kaplius, dešinėje pusėje Daukainių kaimo link tolumoje iškyla senas vienišas pastatas- tai Dirsynės arba Pramislavos vienkiemio sodybos išlikęs vienintelis liudininkas. O juk šioje sodyboje užaugo ir į mokslus išėjo viena garsiausių Kėdainių krašto moterų- Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, sovietiniame lageryje sukurtos maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė.
(Dievo tarnaitės titulas suteikiamas asmeniui, kuriam yra pradėta beatifikacijos byla. Jos pabaigoje Romos popiežius asmenį skelbia palaimintuoju, o pasibaigus kanonizacijos bylai – šventuoju. Adelės Dirsytės beatifikacijos byla yra pradėta 2000 metais, ji pagrįstai tituluojama Dievo tarnaite.)
-
Priminsime: kas ji?
Adelė Dirsytė gimė 1909 metais balandžio 15 dieną, ji buvo jauniausia 6 vaikų šeimoje. Jos tėvai buvo ūkininkai, išgalėję leisti mokytis 3 savo vaikus. Adelės gyvenimas susijęs su Šėtos valsčiaus ir parapijos vietovėmis, Kėdainiais. Ji mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, 1919-1925 metais- Šėtos progimnazijoje. Šėtos progimnazijoje ji mokėsi 6 metus. Kaip teigia dr. Mindaugas Bloznelis, čia ją mokė patyrę mokytojai: progimnazijos steigėjas kunigas ir poetas Jurgis Tilvytis, vikaras Feliksas Kapočius, direktorius Jonas Misiūnas, mokytojai Jadvyga Tilvytytė, Stasys Jauniškis, Paulina Zajauskaitė ir kiti. Apie moksleivių nuotaikas liudija jos artimos draugės Agnietės Stašaitytės atsiminimai: „Tuo laiku jau pradėjome svarstyti apie tolesnį gyvenimo kelią. Šventadienio popiečiais su drauge vaikščiojome po tėviškės parapijos kapines, kalbėdavom, svajodavom, svarstydavom, kurdavom ateities planus, kaip gyventi ir kur, kad gyvenimas būtų prasmingesnis, naudingas kitiems ir kad pačios būtume geresnės“. Mokslas progimnazijoje kainavo 200 auksinų metams.
1925-1928 metais Adelė mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Į Dirsynę pas tėvus ji sugrįždavo ir iš studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete, ir dirbdama Kaune, mokytojaudama Vilniuje, o iš lagerių rašė ilgesio pilnus, švelnius laiškus savo broliams ir seserims, jų vaikams. Į Šėtą Adelė atvykdavo skaityti paskaitų Lietuvių katalikių draugijos Šėtos skyriaus narėms, buvo šio skyriaus vėliavos krikštamotė, o Kėdainiuose ji organizavo skyrių aktyvistėms šeimos pagrindų kursus, kuriuos baigusioms buvo išduoti pažymėjimai. Studijuodama ji dalyvavo studentų ateitininkių „Birutės“ draugovės veikloje. Draugovė skatino savo nares tapti aktyviomis, besirūpinančiomis bendra visuomenės gerove katalikėmis, karštomis lietuvėmis patriotėmis ir geromis savo profesijos specialistėmis. Iškilus finansiniams sunkumams, kai mirė jos tėvas, Adelė nutraukė studijas ir dirbo Lietuvių katalikų draugijoje. Kartu ji mokėsi, laikė egzaminus ir 1940 metais gavo universiteto baigimo diplomą. Studijos ir dalyvavimas visuomeninėje veikloje, vėliau darbas aiškius dorinius principus deklaruojančioje organizacijoje sustiprino ir išvystė jos pačios vidines nuostatas.
Adelės Dirsytė, iš savo šeimos paveldėjusi darbštumą, Tėvynės meilę, karštą tikėjimą, savo veikloje vadovavosi tautinėmis ir religinėmis nuostatomis, kurias dar labiau sustiprino žiaurus išgyvenimas lageriuose.
1944 metais prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Adelė perkeliama dirbti į S. Nėries gimnaziją (buvusi kunigaikštienės Birutės gimnazija) vokiečių kalbos mokytoja. Auklėjo 48 mokinių klasę. Buvusios mokinės B. Poškutės liudijimu, „(…) tai buvo vidinis sielos grožis, patraukęs mūsų jaunas sielas į save… Dvasingumas labai glaudžiai siejo klasės kolektyvą. Auklėtoja netiesiogiai sugebėjo įteigti religiją, maldingumą- visos lankėme pamaldas bažnyčioje“. Adelė kartu su mokinėmis melsdavosi, dalyvaudavo rekolekcijose, paskatino švęsti Visų šventųjų dieną- lapkričio 1-ąją. Buvo tyli, rami, pasak jos mokinių, rūpinosi mokinių doros ir pagarbos ugdymu, tikėjimo skatinimu. Ji taip pat dalyvavo ir uždraustos ateitininkų organizacijos veikloje.
-
Odisėja po sovietinius lagerius.
1946 metų kovo 6 d. ji buvo suimta, ilgai tardyta, kankinta, kol buvo paskelbtas nuosprendis: 10 metų lagerio ir 5 metai tremties. Tai buvo sovietinės sistemos skiriama populiariausia bausmė: ji nulėmė Adelės Dirsytės žūtį. Prasidėjo jos odisėja po lagerius: Vorkuta, Taišetas, Ozerlagas, Ui, Berlagas, Kolyma, Magadanas, Chabarovskas. Įvairių jos kalinimo vietų likimo draugės yra palikusios savo liudijimus apie Adelę. Iš jų aiškėja jos nepaprasta ištvermė, kantrybė, gilus tikėjimas, pasiryžimas šviesti ir kelti kalinių dorinį pasipriešinimą brutaliai jėgai.“Jie nežino, ką patys daro, melskimės už juos“,- sakydavo ji apie žiaurius sargybinius, prižiūrėtojus, tardytojus, kurie pavertė jos ir taip sunkų kalinės gyvenimą pragaru žemėje. Ji buvo nuolat sekama, tardoma, baudžiama, kratomi jos daiktai. Ir tai nebuvo šiaip sau: visi pastebėdavo jos stoišką laikyseną, orią elgseną, įtaką likimo draugėms. Adelė organizavo religinių ir tautinių švenčių šventimą, dvasinę Komuniją, šv. Mišių permąstymą, giedojimus, maldas. Ir visa tai lageryje, kuriame turėjo vyrauti tamsa ir nusižeminimas, o tvyrojo dvasinė rezistencija. Jos pavyzdžiu užsikrėtusios merginos ir moterys turėjo moralinį autoritetą. Adelės paskatintos jos mokėsi eilėraščių, vokiečių ir rusų kalbų, giesmių, dainų, rengdavo literatūrinius vakarus, tautinių ir religinių švenčių paminėjimus. Tai padėjo ištverti niūrią kasdienybę.
Adelė viename iš savo laiškų namiškiams rašė: „ Kai aš žiūriu į savąsias jaunuoles, kurios glaudžiasi prie manęs, kad mokytųsi, kad daugiau sužinotų, man graudu darosi, kad kiti ir pavalgę negyvena tuo bendru Tėvynės troškimu šviestis, lavintis, kad sumažintų visokeriopą skurdą.“
Ir tada atsirado dar vienas Adelės paskatintas užsiėmimas: kurti maldas, jas užrašant ant darbo metu rasto cemento maišų popieriaus, o taigoje – ant beržo tošies. Visada reikėjo saugotis: net ir pieštukas buvo nusikaltimo požymis. Jį į darbą nešdavosi užkišusios už žieminės kepurės kaktos atlanko: prižiūrėtojai kratos metu nerasdavo. Po sunkių darbų, palindusios po gultais, kalinės dalindavosi kūrybos vaisiais, perrašydavo maldeles ant popieriaus, susiūdavo, iliustruodavo. Taip 1950 metų pabaigoje Berlago skirstomajame punkte gimė pirmoji maldaknygė „Viešpatie, prikelk mano tautą“. Maldaknygė daugybę kartų buvo perrašoma, tokiu būdu dauginama, vis papildant perrašinėtojos maldomis, o skirstantis po kitus lagerius iškeliaudavo drauge su kalinėmis. Daug jų buvo atimta kratų metu, tačiau yra ir išlikusių.
-
„Marija, gelbėki mus“.
1953 metais sukako 35 metai nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo. Šiai iškiliai datai Adelė su likimo draugėmis ruošėsi, atlikdamos religines praktikas, pasirengdamos dvasiškai. Adelė sukuria ir naują maldaknygę „Marija, gelbėki mus“. Tai jos būrelio dovana Lietuvai. Pasak dr. Mindaugo Bloznelio, patikslinusio pavardes, Leonora Grigalavičiūtė surenka ir sutvirtina Dirsytės perrašytus lapelius, Valė Bernatavičiūtė piešia, Levutė Vizbaraitė suklijuoja. Maldaknygę dedikuoja Pranutei (Čebelytei?): „Kad galėtum geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį“. Dedikacijoje Adelė pasisako, kad „o aš rašiau“, tai reiškia, kad dėl autorystės neturėtų kilti abejonių.
Knygelė turi savo struktūrą, maldos išdėstytos pagal tematiką: rytmetinės, Mišių, Išpažinties, Kryžiaus kelio, įvairios maldos. Ypač sukrečia baigiamoji Kalėdų malda.
„Suledėjusiomis lūpomis, nevilties iškankintos, puolame prie Tavo prakartėlės, Šv. Kūdiki!“- pradedama malda. Ir baigiama: „Dėl savo Šv. Motinos ir visų šventųjų nuopelnų, pasigailėki mano mylimųjų ir mūsų tautos. Sutrinta širdimi maldauju sutrumpinti bandymų dienas. Jei reikia aukų, imk jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės. Amen.“
Iškankinta, nusilpusi Adelė mirė Chabarovsko lageryje 1955 metų rugsėjo 26 dieną, kai jos įkalinimo pabaigos data turėjo būti tų pačių metų gruodžio 2 diena. Niekas jau nebesužinos, kur ji ilsisi.
-
Maldaknygė „Marija, gelbėki mus“ pasklido po pasaulį ir Lietuvą.
Maldaknygė taip pat buvo perrašinėjama, platinama tarp kalinių. Originalas pateko į JAV ir buvo išleistas Putnamo seserų „Ateities“ spaustuvėje 1959 m. Kunigas dr. Kęstutis Trimakas knygelę išvertė į anglų kalbą. Vėliau maldaknygė buvo verčiama į įvairias pasaulio kalbas: vokiečių, olandų, italų, ispanų, portugalų, lenkų, suomių, korėjiečių, kinų. Maldaknygė „Marija, gelbėki mus“ išspausdinta daugiau negu penkiolika kalbų milijoniniu tiražu ir yra plačiausiai pasaulyje paplitusi lietuviška knyga.
Tokiu būdu ji pasklido pasaulyje, buvo išgirstas lietuvių Sibiro kalinių sielos skausmas.
Lietuvoje 1964 m. maldaknygė išspausdinta pogrindžio sąlygomis. Nepriklausomoje Lietuvoje 1990 m. išėjo pirmasis leidimas, jos trečioji laida išleista 2009 m., minint 100- ąsias Adelės Dirsytės gimimo metines, kartu su perfotografuotu pačios Adelės Dirsytės rankraščio tekstu.
Ta proga Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius rašė: „Yra nemažai medžiagos apie šią taurios dvasios lietuvaitę, tačiau jei turėtume tik šią kuklią jos maldaknygę, parašytą didelės kančios naktyje, jos užtektų atkurti gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą.“
-
Įvykiai ir darbai Adelės Dirsytės palikimo sklaidai.
Dabartinės kartos pareiga yra tinkamai įamžinti šios kankinės atminimą, kartu su ja pagerbiant ir visus žinomus ir nežinomus kankinius, kovojusius, kaip kuris galėdamas, su sovietiniu režimu. Adelės Dirsytės gyvenimui ir kūrybai, kankinystės istorijai pagerbti yra atlikta įvairių darbų.
1999 metais Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šventės proga Adelė Dirsytė po mirties apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu prezidento V. Adamkaus dekretu.
2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičius SJ, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas.
1999 m. balandžio 17 d. minint Adelės Dirsytės 90-ąsias gimimo metines, Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje pašventintas ąžuolinis koplytstulpis, sukurtas tautodailininko V. Remeikos. Po reljefiniu Marijos atvaizdu medyje įrėžta: “Adelė Dirsytė – 1909-1955 – Sibiro tremtinių maldaknygės autorė”.
Šėtos bažnyčios šventoriuje taip pat yra paminklinis kryžius, skirtas Adelės Dirsytės atminimui. Kėdainių ir Šėtos bažnyčiose Adelė melsdavosi savo vaikystės ir jaunystės laikais.
Šėtos gimnazijoje eksponuojamas dailininkės, buvusios kaplietės taip pat progimnazijos auklėtinės, Liucijos Navalinskienės- Grinevičiūtės sukurtas Adelės Dirsytės portretas, jos atminimui buvo rengiami minėjimai ir mokinių piešinių parodos.
1999 lapkričio 28 d. Kaune suorganizuota konferencija A. Dirsytės gyvenimui ir kankinystei atminti.
2000 m. išleista knyga: A. Dirsytė. „Jūs manieji: Laiškai“, Kaunas.
2003 m. išleista knyga: „Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai“, sudarytojas dr. M. Bloznelis, Vilnius.
2009 balandžio mėnesį Vilniuje, Kaune ir Šėtoje iškilmingai paminėtos A. Dirsytės gimimo 100-osios metinės.
2011 m. sukurtas dokumentinių filmų ciklas „Lagerių moterys“ (apie A. Dirsytę ir kt.). Kūrėjai – Juozas Matonis ir Vytautas Domaševičius. Demonstruotas per nacionalinę televiziją.
2016 metais apie Adelę Dirsytę paskelbtas kun. Nerijaus Pipiro ir kun. Andriaus Končiaus straipsnis „Bernardinų“ portale: „Visa atnaujinti ir visa ištverti Kristuje: Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė“.
Taigi, galėtume teigti, kad Adelės Dirsytės atminimas yra saugomas ir gerbiamas.
-
Adelei Dirsytei nerodoma tinkama pagarba jos gimtinėje.
Tačiau lieka spraga, kuri itin aktuali mūsų krašto žmonėms.
Jos gimtinės vieta niekaip nėra pažymėta nei Kėdainių rajono žemėlapiuose, nei prie Aukštųjų Kaplių kaimo ar pačioje Pramislavoje, vietinių vadinamoje Dirsynėje. O juk kalbame apie didelį pripažinimą pelniusio teksto autorę, iškilią mokytoją ir Sibiro tremtinę.
Stūkso tik vienišas senas tvartas, auga klevas prie gyvenamojo namo pamatų ir liepa, pasodinta 1999 metais, minint 90-ąsias Adelės Dirsytės gimimo metines. Kartkartėmis sodybą aplanko piligrimai, mokiniai. Sodyba rūpinasi Adelės brolio dukra Irena Birutė Liubkevičienė, apsilanko sesers sūnus Vilius Skinulis. Šėtos seniūnija vasaromis retkarčiais nušienauja pievą. Akivaizdu, kad Adelė savo gyvenimu ir kūryba nusipelnė didesnės visuomenės pagarbos savo gimtinėje.
-
Imkimės darbo: dabar pats laikas!
Ir štai pernai Šėtos parapijos klebonas kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas pasiūlė statyti paminklą Adelės Dirsytės gimtinėje, taip įamžinant jos gyvenimo pradžią, suteikiant šiai vietai sakralumo dvasią.
Jau įvyko ir Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos posėdis, kuriame buvo nagrinėti 4 autorių pasiūlymai, o pritarta architekto Manto Mickevičiaus projektui „Šiuolaikinių formų mūrinis koplytstulpis“.
Malonu pažymėti, kad svarstant įvairius Adelės Dirsytės atminimo įamžinimo klausimus bendradarbiauja Kėdainių rajono savivaldybė, Šėtos seniūnija, Šėtos gimnazija, Adelės artimieji Irena Birutė Liubkevičienė, Vilius Skinulis, kurie, be kita ko, apsisprendė paaukoti žemės sklypą paminklui ir lankytojų patogumui.
Dar yra daug svarstytinų ir spręstinų klausimų, susijusių su Dirsynės tvarkymu, paminklo vieta, lėšomis, tačiau svarbu, kad dirbama ir mąstoma.
Tuo labiau, kad Vatikane anksčiau ar vėliau įvyks Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos svarstymas ir tikėtina, kad ši mūsų krašto kankinė bus paskelbta katalikų bažnyčios palaimintąja. Nuo mūsų visų pastangų priklausys, ką ras piligrimai, atvykę aplankyti jos tėviškės. O jų tikrai bus.
Todėl kreipiamės į visus Kėdainių krašto, o ypač Šėtos, patriotus prisidėti prie Dievo Tarnaitės Adelės Dirsytės atminimo ir jos gimtinės įamžinimo projekto ir paaukoti lėšų. Auka bus apskaityta ir panaudota griežtai pagal paskirtį, jūsų indėlis taps istorijos dalimi.
Tai galite padaryti pervedimu į Šėtos parapijos sąskaitą.
Pavadinimas Šėtos Švč. Trejybės parapija Adresas Lakštingalų g. 2, Šėtos mstl., Šėtos sen., Kėdainių r. sav. Juridinio asmens kodas 291248420 Bankas Swedbank A. s. LT547300010146839527
Mokėjimo paskirtis: Adelės Dirsytės paminklui.
Tikimės, kad jau pavasarį galėsime pradėti darbus ir kiekvienas iš mūsų prisidės prie šios kilnios iniciatyvos.
Antanida Likšienė,
Šėtos parapijos pastoracinės tarybos narė.
