Į pradžią
Svetainės struktūra
Versija neįgaliesiems
Paieška

Artėjančio mūsų gimnazijos šimtmečio proga atnaujinama mūsų svetainė! Visus pastebėjimus galite palikti kairiajame kampe esančiame laukelyje.

VAIKŲ IR SUAUGUSIŲJŲ POPIETĖ ŠĖTOJE: KIAUŠINIŲ MARGINIMAS IR SODŲ RIŠIMAS

Pavasariui įsibėgėjant, aplink tvyrančią džiugią nuotaiką norisi perkelti ir į namus, pasipuošti artėjančioms šventėms. Tačiau kaip tai padaryti originaliai ir neišleidžiant pinigų? Unikaliais ir kūrybiškais margučių marginimo ir sodų pinimo atradimais dalijosi Šėtos gimnazijos dailės mokytoja Gintarė Boreišienė, lietuvių kalbos mokytoja Vilma Grigienė ir technologijų mokytoja Regina Rylienė. Sodų pynimo patirtimi ir patarimais dalijosi Šėtos miestelio tautodailininkė Marija Eigirdienė. Susitikime dalyvavo ir naujasis Šėtos gimnazijos direktorius Mindaugas Danilevičius bei Šėtos kultūros centro vadovas Vidmantas Valantiejus, Šėtos miestelio vaikai ir suaugusieji.

„Mes turime labai gilias Lietuvių liaudies meno tradicijas ir, jeigu mes perduosim savo žinias ir patirtį, mūsų vaikai taip pat apie jas sužinos ir perduos savo vaikams. Todėl labai džiaugiuosi, kad į šią popietę susirinko tiek jaunų žmonių, kuriems vis dar ne tik aktualus, bet ir įdomus Lietuvių liaudies menas“, – popietės pradžioje džiaugėsi dailės mokytoja G. Boreišienė.

Prisilietė prie sodų rišimo istorijos

Kaip prieš gražiausią pavasario šventę namus puošiatės Jus? Anksčiau lietuviai savo trobas puošdavo įvairiausiais siuviniais, karpiniais, audimo darbais ir, žinoma, sodais. Šiandien sodus galėtume išvysti nebent savo senelių ar prosenelių namuose, o štai Šėtos miestelio gyventojų vadinamos tautodailininkės Marijos Eigirdienės namuse galėtume pasigrožėti toli gražu ne vienu sodu.

Taigi šią popietę Marija papasakojo susirinkusiems apie sodų istoriją, supažindino su jų prasme ir simbolika, kada ir kodėl jie buvo rišami, kas juos rišo, kaip parengiamos medžiagos ir kiek metų ji pati užsiima šiuo kruopščiu ir prasmingu menu.

Sodus Marija pradėjo rišti dar tada, kai dukra pradėjo eiti į pirmą klasę. Tuo metu M. Eigirdienė visai nežinojo rišimo technikos, tačiau su laiku išmoko, o šiandien skaičiuoja jau 14-us ar 15-us metus, kai užsiima šiuo darbu. Marija pripažįsta, jog per tiek metu surišo daug sodų, tačiau suskaičiavusi kiek – nėra. Sodų rišėja M. Eigirdienė atskleidė, jog kadaise buvo ypač populiaru dovanoti sodus vaikų krikštynoms. Anot prietarų, vaiko gyvenimas tuomet bus lengvas. O pakabinus sodą, svarbiausias akcentas – jis turi suktis.

Verbos saugomos iki kitų Velykų

Šį sekmadienį į bažnyčias skubėjo ne tik kėdainiečiai, bet ir kitų miestų gyventojai. Sekmadienis prieš Velykas laikomas Verbų sekmadieniu. Daugelis susirišo puokšteles iš kadagių, įsisigijo ar patys pasigamino verbas ir skubėjo į Dievo namus, kad puokštelės buvo pašventintos ir namus saugotų nuo nuo žaibų, griaustinių, ligų, blogų žmonių akių ir kitų nelaimių.

Pedagogė G. Boreišienė pastebi, jog puokštelės ir verbos namuose neturėtų užsilikti ilgiau nei iki kitų Velykų. Prieš kitas Velykas verbos sudeginamos ir vėl įsigijamos naujos.

Lietuviški margučiai bene originaliausi

Lietuvių margučių raštai atėję dar iš tada, kai žmogus tikėjo gamta, kai simboliai pereidavo į audimo, drožinėjimo ir margučių raštus. Kaip žinote, žmogus matydamas jį supantį pasaulį visuomet siekia jį supaprastinti ir simboliais jį perteikti tam tikrame mene. Būtent todėl margučių raštuose galime pamatyti pačių įvairiausių simbolių (saulė, rupužė, žalčiukai, vyras ir moteris, dangus ir t.t.). Šie ženklai daugelį metų buvo perteikiami lietuvių liaudies mene, taip pat ir margučiuose.

Velykinių kiaušinių marginimas – savotiška lietuvių liaudies dekoratyvinės dailės rūšis, kuri yra pati smulkiausia ir turinti mažiausią išliekamąją vertę – nudažėme, suvalgėme ir nebėra“, – šypsosi pedagogė Gintarė.

Ar žinojai? Tai įdomu.

Kiaušiniai buvo marginami Jurginėms. Balandžio 23 d. laikoma Jurginių diena. Tądien gyvuliai buvo išvaromi į pievas ir laukus, o prieš jiems išeinant ant slenkčio būdavo padedami du išmarginti ir du nedažyti kiaušiniai. Kiaušinių peržengimas simbolizavo apsaugą nuo ligų ir nelaimių.

Jei prieš Velykas kiaušinius dažo visa šeima, tai per Atvelykį kiaušinius dažo tik vaikai, nes būtent šis laikotarpis laikomas vaikų Velykėlėmis.

Dar XIX amžiuje kiaušiniai buvo dažomi pačiais natūraliausiais dažais. Natūralu tai, kas paimta iš gamtos. Pagrindinis ir visiems geriausiai žinomas dažas tai – svogūnų lukštai. Jie skirti ne tik ornamentams, bet ir spalvai išgauti.

Technologijų mokytoja R. Rylienė visiems atskleidė paslaptį, jog norint, kad lapeliai ar gėlių žiedeliai nenuslystų nuo kiaušinio, reikia jas patepti kiaušinio baltymu. Augalėlis stipriai prilimpa prie kiaušinio ir taip išgauname tokį ornamentą, kokio tikimės.

Medžio žievė nudažo kiaušinį tamsia spalva, šiaudai – šviesia spalva.

Pusvalandį palaikius kiaušinius atšildytose mėlynėse kiaušinis nusidažo violetine spalva.

Dilgėlės, burokėliai, ciberžolės, kario prieskoniai taip pat suteikia įvairius atspalvius.

Šiandien kiaušiniai gražinami įvairiausiais būdais: lipdukais, vašku, dekupažu, vaikų piešiniais ir kt. technikomis.

Nudažius kiaušinį ir ant jo piešiant su dantų/ausų krapštuku, kuris mirkomas į actą, galime išgauti piešinius, kokių norime. Actas panaikina bet kokį dažą.

Akivaizdu, jog šis susitikimas tapo galimybe prisidėti prie jaunųjų bendruomenės narių tobulėjimo ir kūrybiškumo lavinimo, tradicijų ir papročių saugojimo ir puoselėjimo.

Judita Gaižiuvienė

 

DSC_0106 DSC_0014 DSC_0023 DSC_0028 DSC_0031 DSC_0046 DSC_0049 DSC_0050 DSC_0063 DSC_0064 11026041_822776737776251_1597244866436996770_o

Leave us a Comment

logged inYou must be to post a comment.
Atgal