Per literatūros pamoką, nagrinėdami J. V. Gėtės dramą „Faustas“, III klasės mokiniai kėlė daugybę filosofinių klausimų apie būties ir gyvenimo prasmę, svarstė, kodėl Fausto legenda išlieka aktuali jau keturis šimtmečius. Viena iš genialių vokiečių literatūros klasiko Johano Volfgango Gėtės minčių – „išradingas protas ateity sukurs mąstytojo gyvybę“. Poetiniame pasaulyje toks stebuklas įvyksta: vaizduodamas Fausto ieškojimų ir paklydimų kelią, autorius mąsto apie žmogaus prigimtį, būties esmę ir prasmę.
Perskaitę dramą, mokiniai tyrinėjo, kiek dirbtinio mąstymo idėja aktuali šiandien. Jie klausėsi technologijų žurnalisto L. Keraičio paskaitos „Ką gali kuriantis dirbtinis intelektas?“, analizavo D. Jonkaus straipsnį „Kodėl dirbtinis intelektas neturi vaizduotės“ ir kūrė vaizdinius pristatymus. Diskutuota, kad DI (dirbtinis intelektas) remiasi modernia žmogaus kaip netobulos mašinos samprata – „tai mašininė subjektyvios sąmonės analogija“, todėl kai kurių tyrinėtojų vertinama skeptiškai.
Apibendrindami mokiniai teigė, jog technologiniai išradimai suteikia naujų galimybių, tačiau kartu kažką prarandame. Dirbtinis intelektas mums svarbus kiekybinių duomenų apdorojimo atžvilgiu, tačiau visiškai nėra veiksmingas ten, kur duomenis reikia interpretuoti, kur susiduriama su dviprasmybėmis, kur reikia mąstyti kūrybiškai, pasitelkti vaizduotę.. Būtent vaizduotė ir emocijos yra esminis žmogaus skirtumas nuo mašinų. Todėl dirbtiniam intelektui trūksta kūrybinio mąstymo – jis neturi jausmų ir negali nuosekliai kurti pasitelkdamas vaizduotę.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Tarvydienė
