Kovo 26-ąją dieną Kėdainių Daugiakultūriame centre vyko renginys „Vilties galia“, skirtas paminėti tremtiniams, kurie prieš 65-erius buvo ištremti į Sibiro platybes. Minėjime dalyvavo buvę tremtiniai ir Šėtos, Kėdainių Šviesiosios, Krakių Mikalojaus Katkaus ir Akademijos gimnazijų bei „Aušros“ sveikatinimo ir sporto pagrindinės mokyklos mokiniai.
Visiems susirinkusiems buvo rodomas trumpas filmukas apie tremtį, kokią matė vaikai. Mokiniai skaitė ištremtų vaikų atsiminimus apie kelionę į Sibirą, gyvenimo sąlygas, svajones, sunkumus, alkį ir viltį. Sunkiausia tremtiniams – maisto stygius. Mes, šiuolaikinis jaunimas, negalime įsivaizduoti to menko duonos ir miltų davinio, kurį gaudavo kiekvienas. Mums buvo parodyta, kiekgi yra 300 ar 150 gramų duonos. Vaizdas pribloškė – 150 gramų duonos tebuvo 4 riekutės. Sunku patikėti, kad jos užteko visai dienai. Peržiūrėję dar vieną filmuką apie tremtinius, diskutavome, kas gi jiems padėjo visa tai išgyventi? Vieningai nutarėme: viltis ir begalinis noras sugrįžti atgal į Tėvynę.
Visos mokyklų atstovai turėjo parašyti po laišką negrįžusiems tremtiniams, įdėti į didžiulę skrynią. Mokiniai kreipėsi į negrįžusiuosius, pasakojo, kokia gi Lietuva yra šiandieną – pagaliau laisva ir nepriklausoma. Šviesiosios gimnazijos mokinė prabilo eilėmis, „Aušros“ sveikatinimo ir sporto pagrindinės mokyklos merginų ansamblis dainavo senas, lietuviškas dainas.
Renginio pabaigoje savo prisiminimais dalinosi buvęs tremtinys Jonas Šleževičius. Jis pasakojo, kaip jį, dar 16 metų, kartu su šeima ištrėmė į Sibirą, apie sunkią kelionę, kurios metu žuvo mažoji sesutė, badą, mirtis, siaubingus vaizdus, kurie mus sukrėtė. Mes, jaunoji karta, nelabai galime suprasti to, ką teko išgyventi šiems žmonėms. Manau, kad turėtume dažniau prisiminti tremtinius. Juk tai skaudi mūsų Tautos istorija. Turime suprasti, kas vyko praeityje, nes nežinodami praeities, nesukursime ateities. Lietuvos ateitis – mūsų rankose, tad reikia stengtis sukurti ją kuo geresnę.
Milana Augustauskaitė, II a kl.
