Adventas – laukimo ir pasiruošimo apmąstymų ir susikaupimo, stebėjimo, ruošimosi didžiai šventei metas. Žmonės įvairiausiais būdais stengiasi išreikšti artėjančių švenčių laukimo džiaugsmą. Advento pradžioje yra tradicija pinti Advento vainiką.
Susirinkę mokinukai ir mažieji salėje, pynėme Advento vainiką. Vainiko viduryje pastatėme keturias žvakes. Tai – keturios laukimo savaitės. Vainiką dėjome iš eglutės šakelių: visi po vieną, į dailų ratą. Puošėme javų varpomis linkėdami kasdienės duonos, kankorėžiais – kaip širdies šilumos ir meilės simbolį, obuoliukais, širdutėmis, žadėjome nutiesti gerumo kelius iš savo širdies į visų širdis. Kiekvienas padėjome po žvakelę, kad netrūktų šviesos ir šilumos. Susikabinome rankomis ir rateliu linkėjome draugiškumo, meilės, kantrybės, šilumos ir jaukumo, laukiant Šv. Kalėdų.
Pirmąją Advento savaitę kalbėjome apie tradicijas, papročius ir simbolius, kurie dvasiniam tobulėjimui turi nemenką reikšmę. Klasėje mokinukai pakabino žvaigždę – tai ją piemenukai pamatė gimus Jėzui, šaknį – kuri simbolizuoja šeimos ir giminės tvirtumą, obuolius – vaisingumo simbolį, javų varpas, kad duonutės visada pakaktų, kankorėžį – kaip širdies šilumos ir meilės simbolį, spindinčius eglutės žaisliukus, reiškiančius dovanas, kai Trys Karaliai atnešė gimusiam Kristui.
Lieka trys savaitės- laukimo, veiklos ir darbų. Ruošiamės eglutės įžiebimui, kepsime sausainius, gaminsime žaisliukus ir sveikinimo atvirukus, puošime eglutę ir labai lauksime Kalėdų Senelio.
