Aš, Šėtos gimnazijos mokinė Vaiva Jasaitė, rugsėjo 21–23 dienomis buvau popiežiaus vizito savanorė, prisidėjau prie renginio sklandaus vyksmo ir stebėjau popiežiaus vizito renginį.
Rugsėjo 21 dieną (penktadienį) ankstų rytą aš ir kiti savanoriai susirinkome Kauno Arkivyskupijos kiemelyje, jame užsiregistravome, papusryčiavome, pasidžiaugėme malonia atmosfera. Vėliau užlipome į konferencijų salę, kurioje susipažinome su savo dienotvarke, kiekvienos tarnystės tikslais, esminiais renginio dalykais. Kartu su savo vadovais ėjome ruoštis veikloms: vieni mokėsi orientuotis Santakos aikštėje, kiti gaminti maistą, treti įsiminti informaciją. Aš susipažinau su aikšte ir savo pareigomis joje. Papietavę dar kartą viską aiškinomės, nagrinėjome, įsikūrėme naujame štabe – jėzuitų gimnazijoje, joje išsidalinome akreditacijas – įėjimo leidimus. Atėjus vakarui didžioji dalis ėjo į Šv. Mišias, atliko išpažintį, o kiti keliavo namo arba į štabą ilsėtis.
Antrąją savanorystės dieną rugsėjo 22-ąją papusryčiavę išėjome repetuoti. Aš į Santakos parką saugoti savo sektorių. Grįžę per televiziją stebėjome LRT transliaciją, pirmuosius popiežiaus Pranciškaus žingsnius Lietuvoje, Vilniaus oro uoste, mieste.
Po pietų išvykome į sostinę laukti popiežiaus susitikimo su jaunimu. Atvykę į Katedros aikštę gėrėjomės renginiu. Laukdami išgirdome daug nuostabių pasakojimų apie tikėjimą, gyvenimą, klausėmės muzikos, grožėjomės šokiais, giedojome giesmes, stebėjome popiežiaus kelią šalia Aušros vartų, jo sveikinimąsi su nuskriaustaisiais ir ligoniais. Netrukus Popiežiaus Pranciškaus papamobiliu atvyko ir pas mus. Visi džiaugsmingai pasitikome Šventąjį Tėvą. Rašėme sentencijas, klausėmės jaunų žmonių istorijų-liudijimų, popiežiaus žodžių, pamokymų, jautėme Dievo dvasią ir dalinomės ja su kitais.
Popiežiui palikus Katedros aikštę, išvažiavome atgal į Kauną, vaišinomės Vilniaus savanorių užkandžiais. Grįžę ilsėjomės, ruošėmės svarbiausiai dienai – sekmadieniui, popiežiaus atvykimui į Kauną ir Šventosioms Mišioms.
Sekmadienį anksti rytą prasidėjo tikras darbas. Atsikėlę pasistiprinome ir išėjome savanoriauti. Aš ir kiti aikštės savanoriai turėjome nuo 4 val. ryto saugoti Santakos sektorių, prižiūrėti tvarką, įleisti žmones, klijuoti jiems apyrankes, įteikti „Artuma“ žurnalus apie popiežių ir Šv. Mišių eigos bei giesmių knygeles. Nuo 7 val. ryto prasidėjo pikas – žmonių buvo labai daug. Iki 10 val. ryto susirinko, kaip ir planuota, daugiau nei 100 000 žmonių.
Sulaukę Popiežiaus Pranciškaus žmonės buvo be galo laimingi. Į Santakos parką atvykęs Šventasis Tėvas pradėjo Šventąsias Mišias. Didžiulė minia įdėmiai klausėsi Šventųjų Mišių, meldėsi kartu su Popiežiumi Pranciškumi, 40 tūkstančių žmonių iš susirinkusių kunigų priėmė komuniją – tokio didelio skaičiaus niekas nesitikėjo.
Pasibaigus Šv. Mišioms žmones išleidome iš sektorių. Mes, savanoriai, tvarkėme Santaką – rinkome šiukšles, kėdes, dekoracijas, ardėme tvoreles, bokštus, pakavome stulpelius. Grįžę į jėzuitų gimnaziją pietavome, ilsėjomės po tarnystės. Aš turėjau išvykti namo, o likusieji savanoriai toliau tvarkė Santaką, vėliau rinkosi į padėkos vakarą Park Inn viešbutyje, kuriame mėgavosi vakariene, dalinosi įspūdžiais ir gavo dėkingumo dovanėles.
Aš labai džiaugiuosi buvusi popiežiaus vizito savanore – tai buvo didžiulė patirtis, laimėjimas man! Savanoriaudama išmokau ir sužinojau naujų dalykų, susipažinau su įdomiais, giliai tikinčiais žmonėmis, susiradau naujų draugų. Mane įkvėpė aplink spinduliavęs gėris, sustiprėjo mano krikščioniškas tikėjimas, pamačiau Šventąjį Tėvą, išgirdau jo nešamą žinią, kilnius siekius.
Vaiva Jasaitė, Šėtos gimnazijos III klasės mokinė
